Barzdos kalnas

Ant Barkūnų ozo

„Barzdos kalnas“ – ozas, geologinis gamtos paveldo objektas, 1974 metais paskelbtas gamtos paminklu. Ozas yra Ukmergės rajone, Pivonijos seniūnijoje, greta Bartkūnų kaimo, apie 2 km į šiaurę nuo Krikštėnų. Apylinkėse stūkso dar kelios žvyringos kalvos: Bartkūnų piliakalnis, Krikštėnų plokštinis kapinynas.

Barzdos kalnas – ilgas (apie 635 m) vingiuotas pylimas, nutįsęs iš šiaurės į pietus. Jo plotis 30–70 m, aukštis 6–13 m. Šlaitai statūs, jų nuolydžio kampas 20–34°, kalvos ketera daug kur suapvalėjusi, plokščia ar net įkritusi, platoka (15–25 m).

Ozą supylęs vanduo sruvo iš šiaurės į pietus. Gruntinis vanduo slūgso 2–13.5 m gylyje, smėlio sluoksnis – 6,65 m. Pietiniame gale į kalną įsirėžęs keliukas. Kalnas apaugęs baltalksniais, drebulėmis, eglėmis, lazdynais, ąžuolais. Gausu avietynų, papartynų. Čia apsistoja ir peri paukščiai, yra skruzdėlynų, lapių olų.

Istorija

Iki Pirmojo pasaulinio karo Barzdos kalnas buvo vadinamas Žvirblio kalnu, nes buvo ūkininko Žvirblio žemėje. Vėliau šios vietovės atiteko Barzdai. Kalne augo beržai, kuriuos žmonės kirto kurui. Rytinėje kalno pusėje, laukuose, buvo sėjami javai. Vėliau per karą sudegus sodyboms, buvusiame lauke išaugo eglynėlis. Per abu karus kalne buvo rausiami apkasai.

1972 m. buvo ketinama kalne atidaryti karjerą kasti žvyrą rekonstruojamam Širvintų–Ukmergės keliui, tačiau vietos bendruomenė tam pasipriešino. Iki 1975 m. tuometinis Krikštėnų tarybinis ūkis savo reikmėms iškasė apie 1600 kub. m žvyro, todėl ozo pakraščiai buvo apardyti. 1979 m. ozo aplinka buvo aptvarkyta.

Barzdos kalno situaciją, geologinę sandarą, apylinkių reljefą ir kilmę išsamiai nagrinėjo geologas Augustinas Linčius.

Nuorodos

• Saugomų teritorijų valstybės kadastras Archyvuota kopija 2021-01-26 iš Wayback Machine projekto.