Barūnai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Barūnai
brus. Баруны
20090615 008 Баруны (01).JPG
Barūnų panorama

Barūnai
54°18′51″N 26°07′34″E / 54.31412°N 26.1261749°E / 54.31412; 26.1261749 (Barūnai)Koordinatės: 54°18′51″N 26°07′34″E / 54.31412°N 26.1261749°E / 54.31412; 26.1261749 (Barūnai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis: Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas: Ašmenos rajonas
Gyventojų (2001): 525
Commons-logo.svg Vikiteka: BarūnaiVikiteka

Barūnai (brus. Баруны) – miestelis, prie Žyliankos upelio, 20 km į pietryčius nuo Ašmenos, Ašmenos rajonas, Gardino sritis, Baltarusija. 525 gyventojų (2001 m.).

Barūnai labiausiai žinomi dėl stebuklingo Barūnų Dievo Motinos paveikslo. Barūnų Dievo Motinos kultui daugiau nei 300 metų (jubiliejus buvo atšvęstas 1991 m. rugpjūčio mėnesį).


Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Barūnai žinomi nuo XV a. XVII a. Barūnuose ėmė kurtis bazilijonai. 16911692 m. dvarininkas M. Pesliakas pastatydino medinę bažnyčią ir bazilijonų vienuolyną, padovanojo juos bazilijonams. Prie jo veikė 6 klasių mokykla. 17471763 m. bazilijonai pastatydino mūrinę bažnyčią ir vienuolyną. XIX a. viduryje Rusijos valdžia uždarė vienuolyną, bažnyčią pavertė stačiatikių cerkve. 19151933 m. su 1915 m. pabaigos – 1920 m. pertrauka veikė Barūnų mokytojų seminarija. 1919 m. bažnyčia vėl grąžinta katalikams, įkurta parapija.

LDK laikais Barūnai priklausė Vilniaus vaivadijai, užėmus Rusijos imperijaiVilniaus gubernijai, 19201939 m. – Vilniaus vaivadijai. Barūnai visą laiką buvo Kučionių valsčiaus dalis. Pagal 1920 m. Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį Barūnai turėjo atitekti Lietuvai, tačiau 1920 m. juos okupavo Lenkija. 1939 m. priskirti Baltarusijos TSR. 19421944 m. įėjo į Lietuvos generalinę sritį.

Vienuolyno ir bažnyčios kompleksas[taisyti | redaguoti kodą]

Bazilijonų vienuolynas ir bažnyčia bajoro M. Pesliako pastatydinti toje vietoje, kur, pasak legendos, miške ant medžio buvo stebuklingai pasirodžiusi Dievo Motina. Šventykla tapo Barūnų Dievo Motinos kulto, gyvuojančio štai jau daugiau nei 300 metų, vieta. XVII a. pabaigoje pastatai buvo mediniai, bet XVIII a. pradžioje Vilniaus bazilijonai pradėjo rūpintis mūrinės bažnyčios ir vienuolyno statyba, kol pagaliau 17781793 m. taip ir buvo padaryta. 1839 m. vienuolynas ir bažnyčia buvo uždaryti, o po poros metų čia įsikūrė stačiatikiai. 1919 m. pastatai vėl atiteko katalikams ir nuo tada veikia kaip parapinė bažnyčia.

XIX a. pradžioje Barūnų Dievo Motinos paveikslas buvo vienas iš labiausiai garbinamų Vilniaus apylinkėse, o šiuo metu – vienas iš labiausiai garbinamų Baltarusijoje. Kasmet rugpjūčio 29 d. čia vyksta garsieji Barūnų Dievo Motinos atlaidai. Kadaise šie atlaidai buvo garsūs visame Vilniaus krašte ir pritraukdavo tikinčiuosius iš tolimų vietovių, taip pat ir iš dabartinės Lietuvos teritorijos. Šis sakralinis objektas, stovintis katalikams ir stačiatikiams šventoje vietoje, turi ypatingą aurą.

Šiuo metu Lietuvoje taip pat yra išlikusių Barūnų Dievo Motinos kulto atspindžių ir su paveikslu susijusių vietų. Viena tokių vietų – Kryžių koplyčia pietinėje Lietuvoje (Metelių regioninis parkas). Šioje vietoje 1702 m. žygiuodamas į karą prieš švedus buvo sustojęs ir priešais Barūnų Dievo Motinos paveikslą meldėsi LDK kariuomenės etmonas Mykolas Servantietis Višnioveckis. Kryžių koplyčios, tuo pačiu ir Barūnų Dievo Motinos, kultas ir kultūrinė reikšmė gaivinama.

Lietuviai[taisyti | redaguoti kodą]

Barūnai yra lietuvių vietovardžių areale. Iš pietryčių pusės Barūnus siekė slaviškų vietovardžių pleištas. Apylinkės nuo seno priklausė ištisiniam lietuvių kalbos arealui, buvo jo pakraštyje. XVII a. Barūnų apylinkių lietuviai pradėjo baltarusėti. XIX a. vidurio istorijos šaltiniai nemini kalbančių lietuviškai.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Petras Gaučas. Barūnai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 686 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]