Barūnai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Barūnai
brus. Баруны

Barūnai
54°18′51″N 26°07′34″E / 54.31412°N 26.1261749°E / 54.31412; 26.1261749 (Barūnai)Koordinatės: 54°18′51″N 26°07′34″E / 54.31412°N 26.1261749°E / 54.31412; 26.1261749 (Barūnai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis: Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas: Ašmenos rajonas
Gyventojų (2001): 525

Barūnai (brus. Баруны) – miestelis, prie Žyliankos upelio, 20 km į pietryčius nuo Ašmenos, Ašmenos rajonas, Gardino sritis, Baltarusija. 525 gyventojų (2001 m.).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Barūnai žinomi nuo XV a. XVII a. Barūnuose ėmė kurtis bazilijonai. 16911692 m. dvarininkas M. Pesliakas pastatydino medinę bažnyčią ir bazilijonų vienuolyną, padovanojo juos bazilijonams. Prie jo veikė 6 klasių mokykla. 17471763 m. bazilijonai pastatydino mūrinę bažnyčią ir vienuolyną. XIX a. viduryje Rusijos valdžia uždarė vienuolyną, bažnyčią pavertė stačiatikių cerkve. 19151933 m. su 1915 m. pabaigos – 1920 m. pertrauka veikė Barūnų mokytojų seminarija. 1919 m. bažnyčia vėl grąžinta katalikams, įkurta parapija.

LDK laikais Barūnai priklausė Vilniaus vaivadijai, užėmus Rusijos imperijaiVilniaus gubernijai, 19201939 m. – Vilniaus vaivadijai. Barūnai visą laiką buvo Kučionių valsčiaus dalis. Pagal 1920 m. Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį Barūnai turėjo atitekti Lietuvai, tačiau 1920 m. juos okupavo Lenkija. 1939 m. priskirti Baltarusijos TSR. 19421944 m. įėjo į Lietuvos generalinę sritį.

Lietuviai[taisyti | redaguoti kodą]

Barūnai yra lietuvių vietovardžių areale. Iš pietryčių pusės Barūnus siekė slaviškų vietovardžių pleištas. Apylinkės nuo seno priklausė ištisiniam lietuvių kalbos arealui, buvo jo pakraštyje. XVII a. Barūnų apylinkių lietuviai pradėjo baltarusėti. XIX a. vidurio istorijos šaltiniai nemini kalbančių lietuviškai.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Petras Gaučas. Barūnai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 686 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]