Bandža

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bandža

Bandža (angl. banjo) – muzikos instrumentas, gnaibomasis chordofonas. Bandža gimininga Afrikos liutniai ir Europos mandolinai. Skirtingai, nei mandolina, bandžos garsas aštresnis ir labiau žvangantis.

Konstrukcija[taisyti | redaguoti kodą]

Bandžos korpusas yra dengtas odos membrana vienpusio būgnelio (tambūrino) pavidalo, ilgu kakleliu su galvute. Išilgai bandžos korpuso užtempiama nuo 4 iki 7 viengubų arba dvigubų metalinių stygų. Skambinama pirštais arba plektru.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Laikoma, kad bandžos yra kilę iš V. Afrikos. XVII a. jos, kartu su juodaodžiais vergais atgabentos į JAV. Buvo vartojamos klajojančių juodaodžių muzikantų baladėms pritarti, Lotynų Amerikos šokių muzikoje, menestrelių vaidinimuose. XIX a. pab. – XX a. pr. tapo džiazo muzikos instrumentu. Lietuvoje paplito nuo XX a. pr. ir vartota džiazo ansambliuose, Kantri ir pramoginės muzikos dainoms, šokiams.[1]


Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Bandža. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 603 psl.


Commons-logo.svg Vikiteka: Bandža – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka