Baltoji pelėda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bubo scandiacus
Baltoji pelėda (Bubo scandiacus)
Baltoji pelėda (Bubo scandiacus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Klasė: Paukščiai
( Aves)
Būrys: Pelėdiniai paukščiai
( Strigiformes)
Šeima: Tikrosios pelėdos
( Strigidae)
Gentis: Didieji apuokai
( Bubo)
Rūšis: Baltoji pelėda
( Bubo scandiacus)
Binomas
Bubo scandiacus
Linnaeus, 1758

Baltoji pelėda (Bubo scandiacus Syn. Bubo scandiaca, Nyctea scandiaca) – pelėdinių (Strigidae) šeimos, didžiųjų apuokų genties plėšrusis paukštis.

Baltosios pelėdos paplitimo arealas. Mėlyna spalva: jos žiemojimo vietos, žalia: vasarą ir perimvietės

Skiriamieji bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viena stambiausių pelėdinių paukščių rūšių, dydžiu beveik prilygsta didžiajam apuokui. Kūno ilgis 55-67 cm. Patinėliai kiek smulkesni 55-60.5 cm, arba vid. 58 cm kūno ilgio, patelės 60,9-67 cm arba vid. apie 64 cm ilgio. Baltųjų pelėdų išskėstų sparnų tarpugaliai 142-166 cm. Jų svoris nuo 1280 iki 3000 g (patinėliai 1280-2300 g, patelės 1700-3000 g.). Patinas visas baltas, tik pečiai, sparnai ir apatinė pusė rudai dėmėta. Senesni paukščiai yra baltesni už jaunus. Patinai šiek tiek mažesni už pateles.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paplitusi Eurazijos ir Šiaurės Amerikos tundrose, arktinėse salose. Paukščių populiacijos dydis taip pat priklauso nuo kas 3-4 metus pasikartojančiu lemingų skaičiaus padidėjimu ir sumažėjimu.[1] Lietuvoje neperintis paukštis ir aptinkamas rudens mėnesiais, stebėta vos keletą kartų.

Elgsena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lizdą suka ant žemės, duobutėse. Minta peliniais graužikais, kurmiais, kiškiais, paukščiais.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Taylor, Barbara. Arktis ir Antarktis. Vilnius: Alma littera, 1998, 24 psl. ISBN 9986-02-498-6.