Baltoji kuopa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
„Sero Džono Hokvudo antkapinis paminklas“. Paolo Uccello (1436 m.).

Baltoji kuopa (it. Compagnia Bianca del Falco ; angl. White Company) – XIV a. Italijoje veikusi laisvoji kuopa, kuriai atvykus į Italiją nuo 1361 iki 1365 m. vadovavo vokietis Albertas Štercas (Albert Sterz), o vėliau anglas Džonas Hokvudas (John Hawkwood). Šis samdinių dalinys labiausiai žinomas kaip Baltoji kuopa, tačiau pradžioje jis vadinosi Anglų ir vokiečių didžioji kuopa[1], o vėliau – dažnai Anglų kuopa (it. Compagnia degli Inglesi; lot. Societas Angliciis).

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Nėra rasta viduramžių šaltinio, kuris paaiškintų pavadinimo kilmę. Tradiciškai manoma, kad pavadinimą lėmė skaisčiai nublizginti kuopos karių šarvai.[2] Tačiau Viljamas Kaferas (William Caferro) pasiūlė aiškinimą, kad kuopa pavadinta pagal pradžioje dėvėtus baltus apsiaustus (angl. Surcoats). [3]

Kuopos struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Nors kuopą paprastai vadino Anglų kuopa, jos kariai būdavo verbuojami labai įvairių tautybių, kas atspindėjo tarptautinę samdinių, XIV a. kariavusių Italijoje, prigimtį. Kuopoje įvairiu metu tarnavo vokiečiai, italai, vengrai.[4] Kuopos dydis labai svyravo. 1361 m. užfiksuota, kad joje buvo 3500 raitelių ir 2000 pėstininkų. 1388 m. kuopa buvo sumažėjusi iki 250 karių.[5]

Kuopą sudarė trijų žmonių ietys, sudarytos iš šarvuoto sunkiojo kavaleristo (angl. man-at-arms), ginklanešio (angl. squire) ir pažo (angl. page). Ginkluoti būdavo tik pirmieji du.[6] Ietys sudarydavo grupes, kurioms vadovaudavo kapralai, kurie dažnai būdavo nepriklausomi subkontraktoriai.[4] Tokia sandara kuopai suteikdavo tam tikrų demokratijos elementų. Manoma, kad Džonas Hokvudas 1365 m. pirmasis gavo kuopos vado postą laimėjęs rinkimus.[7]

Kuopoje būdavo nemažai pėstininkų, ypač anglų lankininkų, ginkluotų ilgaisiais lankais.[8] Šie galėjo keliauti ir raiti, kaip kad 1387 m. 600 jų dalyvavo Kastanjaro mūšyje (Battle of Castagnaro). Be pagrindinės karinės dalies kuopa turėjo ir administracinį padalinį, paprastai sudarytą iš italų sekretorių ir notarų, kurie tvarkydavo Kuopos teisinius ir sutarčių sudarymo reikalus bendraujant su darbdaviais, bei iždininko, tvarkiusio finansinius klausimus. Baltosios kuopos iždininkas buvo anglas Viljamas Torntonas (William Thornton).[9]

Taktika[taisyti | redaguoti kodą]

Teigiama, kad Baltoji kuopa Italijoje įvedė tokį dalyką, kaip sunkiųjų karių raitelių (men-at-arms) nulaipinimą nuo žirgų kautynėse.[10] Šis būdas buvo naudojamas Šimtamečio karo mūšiuose Prancūzijoje. To meto liudininkai rašė, kad kuopa kovodavo nulipusi nuo arklių – glaudžia rikiuote žengdavo pirmyn, o vieną ietį laikydavo po du sunkiuosius karius, kurie garsiai šaukdavo kovos šūkius. Manoma, kad lankininkai stovėdavo už jų.[11][12] Tai nereiškia, kad jie nustojo kautis raiti. Kastanjaro mūšį jie laimėjo kavalerijos ataka.[13]

Mūšiai[taisyti | redaguoti kodą]

Baltoji kuopa dalyvavo šiuose mūšiuose[14]

  • Kanturino mūšis (angl. Battle of Canturino), 1363 m.
  • Pirmasis Kašinos mūšis (angl. First battle of Cascina), 1364 m.
  • Antrasis Kašinos mūšis (angl. Second battle of Cascina), 1369 m.
  • Montikjario mūšis (angl. Battle of Montichiari), 1373 m.
  • Kastanjaro mūšis (angl. Battle of Castagnaro), 1387 m.
  • Ticanos mūšis (angl. Battle of Tizzana), 1391 m.

Kuopa taip pat dalyvavo daugelyje smulkesnių susirėmimų, apgulčių ir miestų užpuolimų. Mažiau garbingas buvo jų dalyvavimas 1377 m. Čezenos skerdynėse, kur buvo nužudyti keli tūkstančiai civilių.[15]

Populiarioji kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

„Baltoji kuopa“ yra Artūro Konan Doilio romano pavadinimas. Romanas paremtas kai kuriais faktais apie istorinę Baltąją kuopą. Knygos veiksmas vyksta Ispanijoje, knyga paremta faktu, kad 1366 m. Bertranas diu Geklenas atvedė Baltąją kuopą į Ispaniją.[16]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Caferro, William. John Hawkwood: An English Mercenary in Fourteenth-century Italy. Baltimore: Johns Hopkins University Press, 2006. ISBN 978-0801883231 p.46
  2. Mallet, Michael: Mercenaries and their Masters, Bodley Head, London, 1974 ISBN 0370105028 p. 37
  3. Caferro (2006) p.47
  4. 4,0 4,1 Caferro (2006), p.66
  5. Cooper, Stephen. Sir John Hawkwood: Chivalry and the Art of War. Barnsley: Pen and Sword, 2008. ISBN 978-1844157525 pp.76-7
  6. Caferro (2006), p.88
  7. Mallett (1974), p.39
  8. Caferro (2006) p.75
  9. Caferro (2006) p.67
  10. Mallett (1974), p.37
  11. Caferro (2006), pp48-9
  12. Cooper (2008), pp.76-7
  13. Cooper (2008), pp.137-140
  14. Cooper (2008)
  15. Caferro (2006), pp188-190
  16. Urban, William Medieval Mercenaries, Greenhill Books, 2006, ISBN 9781853676970 pp141-3