Baltų laidojimo papročiai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 |
Bent dalis šioje skiltyje išdėstytos faktinės medžiagos kelia abejones. Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose. |
Baltų laidojimo papročiai atspindi žmonių tikėjimą pomirtiniu gyvenimu. Baltų tikėjime nėra nebūties. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis patenka į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas, gyvųjų nebebaugina.
Vyriškos ir moteriškos augalų simbolikos buvo laikomasi puošiant ir prižiūrint kapus. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams - iš vyriškų.
Iš kapuose randamų įkapių galima spręsti apie laidojimo papročius.
Turinys |
[taisyti] Laidojimo būdai
Baltai mirusiuosius laidojo trejopai: laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje ir kremavimas.
Šie būdai atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi. Tai tarsi žmogaus perėjimas į “kitą pasaulį”, įsivaizduojamas šių trijų elementų tarpininkavimo dėka.
[taisyti] Laidojimas medžiuose
Laidojimas medžiuose buvo mažiausiai paplitęs paprotys. Kėlimas į medį buvo siejamas su senovės lietuvių Deivės Motinos kultu. Deivės Motinos, siejamos su žeme. Jų sakralizacija sąlygojo tam tikrų tabu atsiradimą: lavono užkasimas žemėje imtas suprasti kaip pačios žemės išniekinimas. Mirusiųjų kūnus imta kelti aukštyn, o į žemę juos užkasdavo tik tada, kai telikdavo kaulai.
[taisyti] Laidojimas žemėje
Laidoti užkasant į žemę pradėta neolite, o neolito pabaigoje kapuose randama ir įkapių (daugiausia akmeninių kovos kirvukų). Labiau nusistovėję baltų laidojimo papročiai pastebimi tik žalvario amžiuje, o paprotys dėti įkapes visuotinai įsigali nuo II m. e. a. Vėliau (VIII m. e. a.) įsigali paprotys laidoti mirusius sudegintus kartu su įkapėmis.
Su Deivės motinos kultu siejamas ir laidojimas žemėje. Tai turėjo mirusįjį priartinti prie gyvybę teikiančių Deivės motinos galių, sugrąžinti jį tarsi į embrioninę būklę (nuo senų laikų mirusieji laidoti suriesti), tikint, kad visa, kas reikalinga žmogaus atgimimui, įvyks savaime.
Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Įkapių dėjimas į kapą rodo, jog pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas panašus į žemiškąjį. Antra vertus, turėjo magiškąją prasmę ir atspindėjo gyvųjų santykius su mirusiuoju, nes tai privalėjo užtikrinti tolesnį “normalų” mirusiojo gyvenimą.
Baltų pasaulėžiūroje egzistavo atvirkštinio pasaulio modelis, kurį aiškiai atspindi įkapės. Anapusinių taisyklių dar neperpratęs mirusysis turėjo būti atitinkamai joms paruošiamas. Į kapą dedami indai buvo specialiai sudaužomi – jei kitame pasaulyje viskas atvirkščiai, tai sudaužytas indas “anoje pusėje bus sveikas”. Ši nuo senų laikų gyva tradicija išsilaikė pakankamai ilgai. Dar XVI a., kaip liudija kapai Vilniaus katedroje, lietuvių didikams į kapą dedamos taurės buvo specialiai daužomos. Dievams gali būti aukojamas prastas, ligotas gyvulys, tačiau anapus jis taps sveiku. Keičiasi ir kairės dešinės simetrija. Kardas, turįs būti prie kairiojo šono, dedamas prie dešiniojo - aname pasaulyje vyrauja veidrodinė orientacija. Atsekamas dar vienas “atvirkštinio” pasaulio požymis. Lietuvoje tarp įkapių randami miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai, dalgeliai, keramikos dirbiniai ir pan. Matyt, miniatiūrinės įkapės aname pasaulyje turėtų virsti tikrais, natūralaus dydžio įrankiais. Buvo būdinga ir laiko samprata. Laikas eina ta pačia kryptimi, kaip ir žemiškasis, tačiau jo santykis su pasauliu ypatingas - dangiškoji diena prilygsta žemiškajam šimtmečiui ar tūkstantmečiui.
[taisyti] Kūnų deginimas
Apie XI a. vakarinėje Lietuvos dalyje įsivyrauja kūnų deginimas. XII-XIII a. visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintele laidojimo forma.
Tuo metu buvo tikima, kad sudeginant kūną išvaduojama siela. Galbūt kaip tik tuo laikotarpiu imta labiau atskirti kūno ir sielos sąvokas. Deginimas – lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno. Tačiau siela liko artima mirusiojo kūniškam vaizdui ir taip susijusi su pačiu mirusiuoju, kad pomirtinio gyvenimo supratime nežymu jokio skirtumo: dėl to ir toliau į kapą dedami tokios pat įkapės.
Deginimas pomirtinio gyvenimo nepakeitė, pakeitė tik pažiūrą į mirusįjį. Eilinius žmones laidodavo ir į žemę, tačiau kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Buvo sudeginti Mindaugo, Gedimino, kitų kunigaikščių kūnai. Hermanas Vartbergas “Livonijos kronikoje” pasakoja kaip 1377 m. buvo iškilmingai sudegintas Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas su daugybe daiktų ir 18 kovos žirgų. XIV a. kryžiuočių metraštininkas Vygantas Harburgietis “Naujosios Prūsijos kronikoje” aprašo kaip 1383 m. Vilniuje iškilmingai, kartu su rūbais, ginklais, kovos žirgu, medžioklės šunimis ir sakalais buvo sudegintas kunigaikštis Kęstutis.
Mirusiųjų ir jų daiktų deginimas labai stebino Vakarų Europos krikščionis, kur tokio papročio nebūta ir iki krikščionybės įvedimo.
[taisyti] Laidojimo apeigos
Rūpindamiesi mirusiojo gerove ir vengdami jo pykčio, baltai jau pačioje laidotuvių apeigų pradžioje didelį dėmesį skyrė mirusiojo palaikams.
Baltų ceremonijoje buvo trys dalis: šermenys, pašarvojimas, laidojimas.
Senaisiais laikais Lietuvoje buvo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tokia puota reiškia valgio ir gėrimo dalijimąsi ne tik su gyvaisiais ir mirusiaisiais, bet ir į šermenis sukviestomis dievybėmis.
Vaišės mirusiojo garbei buvo keliamos ne laidotuvių dieną, bet vėliau – 3, 6, 9 ir 40 dieną po laidotuvių. Vėlėms būdavo numetama po truputį kiekvieno valgio ir nupilama gėrimo. Tik šitaip pavalgydinus ir pagirdžius vėles, pradėdavo vaišintis gyvieji.
Mirusysis taip pat būdavo pagerbiamas per mirties metines, o vėliau įsiliedavo į visų protėvių būtį ir atskirai minimas nebūdavo.
Anglosaksų keliautojas Vulfstanas (IX a.) rašo, kad “aisčiai turi įprotį numirėlį nedegintą palikti giminių ir draugų tarpe vieną, o kartais du mėnesius. Kunigaikščius ir kitus aukštos kilmės žmones tuo ilgiau palieka nesudegintus gulėti, kuo daugiau jie turi turtų, taip kartais jie lieka nesudeginti iki pusmečio. Visą laiką, esant lavonui viduje, turi būti geriama ir žaidžiama iki tos dienos, kada jis sudeginamas.
Mirusiojo šarvojimas, tai lyg paruošiamasis mirusiojo perkėlimo į pomirtinį gyvenimą etapas. Rengdami puotas su šokiais ir žaidimais, gyvieji tikėjo palengvinti perėjimą į pomirtinį gyvenimą.
Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvens taip pat kaip ir gyvas žmogus. Tuo paaiškinama, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas – šauksmu, giesmėmis, maldomis. Senoji pažiūra buvo paremta tikėjimu, jog mirusiajam reikia pareikšti apgailestavimą dėl jo atsiskyrimo iš gyvųjų bendruomenės, todėl jis bus gerai nusiteikęs pasilikusiųjų atžvilgiu: jiems nekenks, nevilios į aną pasaulį. Mirusiojo siela dar kurį laiką pasilieka savo kūno artumoje ir numirėlis viską mato bei girdi. Jeigu mirusiojo neaprauda, tai jis ima žmonėms vaidentis.
Šermenų papročio dalis, išlikusi iki mūsų dienų - gedulo drabužiai. Dabar jais norima išreikšti liūdesį dėl mirusio. Seniau taip buvo stengiamasi pakeisti išvaizdą, kad mirusysis nepažintų artimųjų ir nenusiviliotų jų į aną pasaulį arba norima, kad mirusysis būtų palankiai nusitekęs, matydamas, jog giminės jo gailisi.
[taisyti] Laidojimo papročiai
Labai svarbu buvo mirusįjį palaidoti “deramai”. Šis paprotys yra kilęs iš senų laikų tikėjimo, kad tinkamai nepalaidotas žmogus neturi kape ramybės: jis vaidenasi ir keršija savo artimiesiems dėl jų neatliktos pareigos.
Visais laikais mirusieji laidoti ne kur pakliuvo: kapinynams išrenkamos vietos pakilumoje, dažnai ant kalnelio, upės pakrantėje ar netoli ežero, miške ar netoli miško.
Papročiuose tautų, kurių nekrokultui būdinga mirusiųjų baimė, laidojimo vieta atskiriama uždara linija. Baltai į kapines žiūrėjo kaip į protėvių bendrijos vietą. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis įžengia į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas likusiųjų šiapus jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai atskira erdvė, kuri buvo gerbiama ir jos pagarbiai bijomasi.
Laidotuvių papročiuose buvo daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Skirtinguose Lietuvos regionuose ir skirtingu laiku jie skyrėsi, tačiau būta ir daug bendra. Štai keli jų:
- Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vardą, nes ypatingu laiku ištartam žodžiui buvo teikiama nepaprasta galia. Tai sąlygojo tikėjimas, kad daiktas, pavadintas vardu, turįs pasirodyti.
- Kai numiršta žmogus, tos šeimos nariai, netgi artimos giminės, negali jo nuprausti, tai turi daryti svetimi. Svetimi turi pasiūti kas reikalinga, taip pat ir duobę iškasti.
- Gedulingas vaišes paprastai ruošdavo kaimynės. Kviečiamos šeimininkauti į svetimus namus, moterys neatsisakydavo: atsisakymas reiškęs nepagarbą mirusiajam.
- Numirus, tuoj užspaudžia lavonui akis, kad nežiūrėtų ir kitų neviliotų į aną pasaulį.
- Jei miršta geras žmogus, tai miršta ramiai ir siela atsiskiria nuo kūno lengvai, Jei miršta blogas - jis smarkiai blaškosi, siela sunkiai skiriasi nuo kūno, nes žino, kad jos laukia kančios – nori dar gyventi ir pasitaisyti.
[taisyti] Krikščionybės įtaka
Dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses - “kūną” ir “sielą”.
Įsigalėjo įsitikinimas, kad numirėlio nereikia per daug gailėti, nes tatai jį apsunkina (mirusiojo nereikia verkti, nes jo vėlei reikia ašaras nešioti). Jei mirštančiojo labai gailimasi, tai jam sunku mirti ir taip prailginamos jo žemiškos kančios. Jeigu numirėlio labai verkia, tai pyksta velniai, nes jiems ugnis blogai kūrenasi.
