Balinė pelėda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Asio flammeus
Apsauga: 2(V) - Pažeidžiama rūšis
Balinė pelėda (Asio flammeus)
Balinė pelėda (Asio flammeus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Pelėdiniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Strigiformes)
Šeima: Tikrosios pelėdos
(Wikispecies-logo.svg Strigidae)
Gentis: Mažieji apuokai
(Wikispecies-logo.svg Asio)
Rūšis: Balinė pelėda
(Wikispecies-logo.svg Asio flammeus)
Binomas
Asio flammeus
Pontoppidan, 1763
Balinės pelėdos paplitimo arealas
Balinės pelėdos paplitimo arealas

Balinė pelėda (lot. Asio flammeus, angl. Short-eared Owl, vok. Sumpfohreule) – pelėdinių (Strigidae) šeimos sutemų ir naktinis plėšrus paukštis.

Kūno išmatavimai[taisyti | redaguoti kodą]

Žymiai mažesnė už naminę pelėdą ir maždaug mažojo apuoko dydžio arba kiek didesnė už naminį karvelį. Kaip ir daugelio pelėdinių paukščių, patelės kiek stambesnės už patinėlius.

Kūno ilgis 34-43 cm
Sparnų ilgis: Patinėlių 26,4-33 cm, patelių 27,7-33,8 cm.
Atstumas tarp išskleistų sparnų galų 85-110 cm.
Svoris 206–475 g. Patinėliai apie 350 g., patelės apie 420 g.

Požymiai[taisyti | redaguoti kodą]

Didelė galva, kaklas trumpas. Viršugalvyje turi trumpas auseles 18-20 mm ilgio, kurios dažniausiai nepastebimos, o matomos tik kada susikoncentruoja gynybos pozai. Skruostai tamsūs, apie akis beveik juodi. Kojos ir pirštai apaugę baltomis plunksnomis. Snapas, trumpas, lenktas, galingas ir juodas. Nagai taip pat juodi. Kūno šonuose plunksnos su išilginėmis dėmelėmis.

Amžius ir kiti duomenys[taisyti | redaguoti kodą]

Lytiškai subresta vienerių metų. Tai monogaminė rūšis - poras sudaro visam gyvenimui. Išgyvena iki 10-15 metų, nors Vokietijoje žinoma pelėda esanti beveik 21 metų.

Porūšiai[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuo metu išskiriama dešimt balinės pelėdos porūšių:

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Paplitusi beveik visuose planetos žemynuose, išsskyrus Antarktidą ir Australiją. Nors paplitimo arealuose visur nėra gausi, o jų gausumas priklauso nuo graužikų kiekio. Lietuvoje aptinkama balandžio – lapkričio mėn., dažnesnė yra traukimo metu. Manoma kad Lietuvoje gali perėti apie 50-200 porų[1]. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Buveinė[taisyti | redaguoti kodą]

Pasirenka atvirą kraštovaizdį - pelkėtose vietose, didesnėse pievose, ganyklose ypač netoli vandens telkinių. Šiauriniame Žemės pusrutulyje lizdus sukti pradeda (suka patelė) kovo mėnesį (atšiauresniuose kraštuose vėliau - balandžio-birželio mėn.) ant žemės žolėje arba tiesiog ant smėlio. Lizdo skersmuo 20-50 cm, ir maždaug 1-3 cm gylio duobutė. Kas vieną arba dvi dienas deda po vieną kiaušinį, viso dėtyje būna 4-8 balti kiaušiniai, o jeigu tais metais gausu pelėnų kuriais daugiausiai minta, dėtyje gali buti net iki 12-14 kiaušinių. Peri tik patelė vidutiniškai 24-30 dienas, o per tą laiką patinėlis laikosi netoli saugodamas buveinę, taip pat patelę aprūpindamas maistu. Jaunikliai lizdą palieka po 3-4 savaičių, o penktą savaitę pradeda skraidyti.

Mityba[taisyti | redaguoti kodą]

Medžioja naktimis. Medžioddama grobį skrenda lėtai, žemai arba tykodama grobio tupi ant stulpo. Minta dažniausiai tik smulkiais graužikais (ypač pelėnais), nors į jų mitybos racioną retkarčiais patenka maži kiti žinduoliai, smulkūs paukšteliai, ropliai bei didesni vabzdžiai. Paukščiai, įskaitant žuvėdras, smulkesnius kirus

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. ziedavimas.com balinė pelėda

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Balinė pelėda – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka