Balaklava

Kitos reikšmės – Balaklava (reikšmės).

Balaklava ukr. Балаклава
Balaklava
Balaklava 44°30′00″ š. pl. 33°36′00″ r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė	Ukraina
Sritis	Sevastopolis
Rajonas	Balaklavos rajonas
Gyventojų (2001)	30 000
Tel. kodas	+380 692
Tinklalapis	Oficiali svetainė

Balaklava (ukr. Балаклава; krym. Balıqlava) – gyvenamoji vietovė pietvakarinėje Krymo pakrantėje, iki 1957 m. buvo atskiras miestas, po to – Sevastopolio miesto rajonas. Iki šiol faktiškai yra atskira gyvenamoji teritorija, nes nuo likusio Sevastopolio skiria kelių kilometrų pločio neužstatyta žemės juosta.

Balaklava yra prie Balaklavos įlankos – vienos patogiausių laivams Juodosios jūros įlankų, kurioje niekada nebūna štormų. Su jūra jungianti šios siauros įlankos dalis daro du vingius, tad iš jūros įlankos gilumos nesimato.

Balaklava – populiarus Krymo kurortas, turintis gausybę istorinių paminklų, bei paplūdimius ir vaizdingas pakrančių uolas su grotais.

Istorija

Antika

Manoma, kad Balaklavą pirmą kartą paminėjo Homeras „Odisėjoje“ – kaip Lamosą, lestrigonų miestą.

I m. e. a. Plinijus Vyresnysis, vardindamas apie Chersonesą esančius miestus, paminėjo ir Symbolum portus. Strabonas minėjo uostą su siauru įplaukimu, kuris vadinosi Συμβολων Λιμήν. Spėjama, kad tas pavadinimas reiškė 'Signalinė įlank’a, kadangi jos nesimato iš jūros, nes užstoja kranto uolos.

Iki I m. e. a. tai buvo žvejų kaimelis, kuriame gyveno daugiausia taurai.

Tarp 63-66 m. e. m. Romos legionai, vadovaujami Žemutinės Mezijos provincijos legato Plautijaus Silvano, sutriuškino Chersonesą apgulusią taurų ir skitų kariuomenę. Netrukus į Chersonesą buvo įvesta Romos kariuomenė, ir Ai-Todoro kyšulyje buvo pastatyta Charakso tvirtovė. Karinė stovykla atsirado ir Simbolono ('Signalų') įlankoje. Nuo tada Balaklavos teritorijoje randamos Chersoneso ir Romos monetos. Ten buvo aptikti keli romėnų statiniai. Pvz., vienaukštis 9 kambarių pastatas, dengtas čerpėmis su legionų įspaudais ir Jupiteriui Dolichenui pašvęsta šventykla.

III m. e. a. 5-to dešimtmečio viduryje romėnų kariuomenė paliko Krymą, bet miestas išliko. Graikai jame gyveno iki maždau 370 m., kai jį sugriovė hunai. VII a. pradžioje, jau žinoma, toje vietoje vėl buvo graikų gyvenvietė Jamboli (kilo iš iškraipyto Simbolon), kurioje 702 m. slapstėsi imperatorius Justinianas II, pabėgęs iš Chersoneso.

Genujos kolonija

Krymas XV a.
Raudona spalva – genujiečių kolonijos (ten yra ir Balaklava, tada vadinta Čembolo).
Mėlyna spalva – totorių žemės,
žalia – Teodoro kunigaiktystė.

XIII a. pradžioje Jambolis įjungiamas į Teodoro kunigaikštystę. 1345 m. Jambolį užgrobė Genujos respublika, bet jie neilgai išlaikė miestą, nes juos išstūmė totorių kariuomenė. O 1357 m. kolonija vėl atsidūrė Genujos valdžioje. Manoma, kad tuomet pradėta statyti Čembalo (it. Cembalo, iš Jamboli) tvirtovė.
1380 m. Aukso Ordos chanas Tochtamyšas, ieškodamas genujiečių paramos, atidavė jiems valdyti visą pietinę Krymo pakrantę – nuo Aluštos iki Balaklavos. Ši teritorija vadinosi Gotijos kapitonija.

Po 1429 m. maro epidemijos ir 1428–1430 m. sausrų Čembalo graikai sukilo prieš Genujos valdžią. Sukilimo metu Teodoro kunigaikštystė, paremta pirmojo nepriklausomo Krymo chano Chadži I Gerajo (tot. Hacı I Giray), užgrobė miestą.

XVI a. italų istorikas Umbertas Foljeta rašė: Šiais metais (1433 m.) Čembalo miesto Taurijos Chersonese gyventojai surengė sąmokslą prieš miestą valdžiusius genujiečius, griebėsi ginklų ir genujiečius išvijo. Valdžią mieste jie perdavė kažkokiam graikui Aleksejui, Teodoro valdytojui…
Genujos senato ir šv. Georgijaus banko nutarimu į Krymą buvo nusiųsta 20 galerų su 6000 samdinių, kuriems vadovao Karlas Lomelino. 1434 m. birželį genujiečiai užėmė Čembalą ir ją išgrobstė, kartu nelaisvėn paimdami Teodoro kunigaikščio sūnų. Po to Genujos kariuomenė patraukė šiaurėn ir užėmė vienintelį Teodoro uostą Kalamitą. Birželio 27 d. genujiečius sumušė penkiatūkstantinė Chadžio kariuomenė, kuri po to apgulė Kafą. Pagal tais pačiais metais pasirašytą taikos sutartį genujiečiai išlaikė savo valdas Kryme, bet už tai pripažino Chadžį Gerajų Krymo chanu ir sumokėjo išpirką už savo belaisvius.

1472 m. Balaklavoje pabuvojo rusų keliautojas Afanasijus Nikitinas, kuris užrašė tuometinį totorišką miesto pavadinimą – Balikaija.

Osmanų imperijos valdžioje

1475 m. Osmanų imperija užgrobė graikų (Teodoro kunigaikštystę) ir genujiečių valdas Kryme.

1625 m. Balaklavą buvo užėmę Zaporožės kazokai.

1773 m. liepos 5 d. Pirmojo Rusijos – Turkijos karo metu prie Balaklavos įvyko jūrų mūšis. Turkų eskadrą (keturi laivai) atakavo du rusų laivai – „Koronas“ (Корон) ir „Taganrogas“ (Таганрог). Po 6 valandas trukusio mūšio smarkiai artilerijos apgadinti turkų laivai atsitraukė. Tai buvo pirmoji Rusijos laivyno pergalė Juodojoje jūroje.

Rusijos imperijos valdžioje

1774 m. pagal Kučiuk-Kainardžos (Küçük Kaynarca) taikos sutartį Krymo chanatas pasidarė nepriklausomas nuo Osmanų imperijos ir tapo Rusijos imperijos protektoratu. Balaklavoje stovėjusią turkų įgulą pakeitė kazokai. Balaklavos įlanka tapo pirmąja Rusijos laivyno baze Kryme (Sevastopolis dar nebuvo įkurtas). Jekaterinos II įsakymu miesto įgulą sudarė Graikų batalionas, sudarytas iš Rusijos armijoje tarnavusių graikų. Bataliono uždavinys buvo ginti pietinę Krymo pakrantę. Graikams netoli Balaklavos išskyrė žemės sklypus, kurie vėliau tapo jų nuosavybe.

1819 ir 1825 m. Kryme lankantis carui Aleksandrui I ir 1837 m – carui Nikolajui I Graikų batalionas saugojo imperatorių. Už tai jo graikai buvo apdovanojami, didinami jų žemės sklypai, algos, išmokamos kompensacijos už žuvusius karo tarnyboje. Buvo atidaryta graikų mokyklų.

1808 m. balaklavoje buvo įsteigta muotinė ir karantinas, bet miestas taip ir netapo svarbiu prekybos uostu. Tada miestas atrodė kaip paprastas kaimas – turėjo vieną išilginę gatvę ir kiek daugiau kaip tūkstantį gyventojų.
1851 m. inžinierius kapitonas J. Amelungas paruošė Balaklavos įlankos tvarkymo generalinį planą, kuris nebuvo įgyvendintas dėl Krymo karo.

Krymo karas

Krymo karo metu Balaklavą okupavo Anglijos kariuomenė. Rusams pralaimėjus mūšį prie Almos, dalis britų kariuomenės, nesutikdama pasipriešinimo, patraukė į Balaklavą. Naktį iš 1854 m. rugsėjo 25 į 26 d. britų kariuomenės avangardas įžengė į Balaklavą, bet nelauktai buvo apšaudytas iš senovinės Genujos tvirtovės. Tvirtovėje buvo įsitvirtinę Balaklavos graikų bataliono vadas su viena bataliono kuopa (80 rikiuotės kareivių ir 30 atitarnavusių buvusių kareivių, o turėjo ir 4 varines pusės pūdo mortyrėles). Po 6 valandas trukusio susišaudymo dalis tvirtovės gynėjų pateko į nelaisvę, o kiti prasiveržė į kalnus ir prisijungė prie likusios rusų armijos Jaltoje.

Lapkričio 14 d. slėnyje šiauriau Balaklavos įvyko vadinamasis Balaklavos mūšis. Rusų kariuomenė bandė užimtų anglų stovyklą ir nutraukti jų kariuomenės aprūpinimą atsargomis. Mūšio vieta vėliau buvo pavadinta Mirties slėniu, kur 1856 m. buvo pastatytas paminklas anglams ir kur yra žuvusių anglų kapinės. Jas 1945 m. po Jaltos konferencijos aplankė V. Čerčilis.

Iki Krymo karo pabaigos Balaklavoje bazavosi britų armija ir laivynas. Anglai įrengė medinę krantinę (dabar čia yra Nazukino krantinė), vandentiekį ir nutiesė keletą plentų. 1854 m. vasario-kovo mėnesiais jie nutiesė pirmą Kryme geležinkelį – 12,8 km ilgio liniją nuo Balaklavos iki Sapuno kalno apylinkėse buvio karinio sandėlio. Po karo geležinkelį išardė ir pardavė turkams.

1854 m. lapkričio 14 d. stipraus štormo metu 11 britų laivų, stovėjusių reide prie Balaklavos įlankos žiočių, buvo išmesti ant pakrantės uolų. Vienas nuskendusių laivų buvo tristiebis garlaivis „Princas“, kuris šiuo pirmuoju savo reisu atgabeno žieminių drabužių, kitų atsargų ir sprogmenų, kuriais turėjo susprogdinti nuskandintus rusų laivus, užtvėrusius kelią į Sevastopolio įlanką. Iš 150 įgulos narių išsigelbėjo tik 7. Pagal legendą „Princas“ atgabeno daug aukso, kuriuo turėjo išmokėti algas britų kareiviams.
1855 m. balandį į Balaklavą atvyko britų medicinos seserų būrys, kuriam vadovavo Florencija Naitingeil.