Bėro dėsnis

Bėro dėsnis (Baero dėsnis) – rusų akademiko K. E. Bėro (rus. Карл Эрнст фон Бэр; vok. Karl Ernst von Baer) 1857 m. suformuluotas dėsnis apie upių krantų statumo ir pusrutulių ryšį. 1926 m. A. Einšteinas parašė straipsnį, kuriame aiškino šio reiškinio mechanizmą.

Dėsnio formuluotė:

Šiaurės pusrutulyje upės labiausiai paplauna dešiniuosius krantus (ir šie būna statesni), o pietų pusrutulyje - kairiuosius.

Nevienodas upės krantų paplovimas (erozija) aiškinami Žemės sukimosi aplink savo ašį poveikiu.

Jau seniau buvo pastebėta, kad kai kurios šiauriniame pusrutulyje iš pietų į šiaurę tekančios upės turi nevienodus krantus: dešinysis (rytinis) yra statesnis ir aukštesnis, o kairysis (vakarinis) lėkštesnis ir žemesnis. Upės, tekančios į pietus, turi statų vakarinį ir lėkštą rytinį krantą. Abiem atvejais dešinysis krantas status, upė šioje pusėje gilesnė, o kairysis krantas nuožulnus. Pietiniame pusrutulyje pastebimas atvirkščias efektas - statesnis būna kairysis krantas.

Statesnis krantas visada tas, kurį labiau graužia upės srovė. Žemei besisukant, įvairūs jos paviršiaus taškai tarp ašigalio ir pusiaujo juda iš vakarų į rytus nevienodu greičiu dėl rutulinės Žemės formos. Greičiausiai juda pusiaujo linijos taškai (465 m per sek.); kuo arčiau ašigalio, tuo judėjimas (sukimasis) lėtesnis. Upė, tekėdama iš šiaurės į pietus (dienovidžio kryptimi) tolydžio patenka į greitesnio judėjimo taškus ir, turėdama anksčiau įgyto (lėtesnio) judėjimo tempą, negali iškart imti judėti greičiau. Dėl to vanduo labiau spaudžia dešinį (vakarų) krantą, nes daugiau krypsta į vakarų pusę ir taip labiau išplauna dešinįjį nei kairįjį krantą. Priešinga kryptimi (iš pietų į šiaurę) tekėdamas vanduo pereina į lėtesnio Žemės sukimosi vietas ir krypsta į rytus bei labiau išplauna rytinį krantą. Beras teigė, kad šis dėsnis tinka tik toms upėms, kurios teka dienovidinio kryptimi, t. y. iš šiaurės į pietus ar iš pietų į rytus. Vėliau kiti tyrinėtojai įrodė, kad dėsnis tinka ir toms upėms, kurios teka paraleline (iš vakarų į rytus ar iš rytų į vakarus) linkme. Šiuo atveju jo pasireiškimas priklauso nuo upės pločio. jeigu upė teka iš rytų į vakarus, t. y., prieš Žemės sukimosi kryptį, tada srovės greitis silpnina upei Žemės sukimosi greitį, išcentrinė jėga mažėja. Vanduo, būdamas kad ir labai nedidelėje nuožulnumoje į ašigalį, neišsilaiko ir krypsta į šiaurę, stipriau plaudamas šiaurinį, t. y. dešinįjį krantą.

Dažnai Žemės sukimosi poveikį nustelbia arba sustiprina įvairūs kiti veiksniai.

Šis dėsnis yra bendras visoms masėms judančioms Žemės paviršiumi bet kuria linkme. Dar ryškiau negu upėse Bero dėsnis pastebimas meteorologijoje. Veikiami šio dėsnio šiauriniame pusrutulyje ciklonai nukrypsta į vieną pusę, o pietiniame - į kitą. Žemės sukimosi poveikis pastebimas ir balistikoje.

Nuorodos

• Baer, K. E. v., "Über ein allgemeines Gesetz in der Gestaltung der Flußbetten" (Izvestija Rossijskoj Akademii Nauk, 1860).
• Einstein, A., "The Causes of the Formation of Meanders in the Courses of Rivers and of the so - called Baer's Law", translation in Ideas and Opinions, Bonanza Books, 1954.
• Slavėnas, P., "Žemės sukimasis ir jo poveikis upėms" (Kosmos, 1932 Nr. 7-12)
• Exner, M., "Zur Wirkung der Erddrehung auf Flusslaeufe" (Geografiska Annaler, 1927)

Šaltiniai

• Lietuviškoji enciklopedija. T.2. Kaunas, 1934. p. 652-3.
• Kęstutis Kilkus, Bearo dėsnis, Bėro dėsnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001