Azartinis žaidimas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Azartinis žaidimas yra žaidimas, kurio rezultatas (laimėjimas arba pralaimėjimas) yra atsitiktinis ir beveik nepriklauso nuo žaidimo dalyvių sugebėjimų žaisti. Paprastai lošiama iš pinigų. Nors daugeliui lošimas tik pramoga ar būdas uždirbti, tai gali tapti priklausomybe.
Azartinio žaidimo rezultatas yra visiškai atsitiktinis įvykis, skirtingai nuo kitų žaidimų, kurių rezultatai priklauso nuo žaidėjų meno, sugebėjimų žaisti ir žaidimą laimėti. Atsitiktiniu įvykiu suprantame tokį įvykį, kurio priežasčių iš dalies arba visiškai negalime ar nemokame ištirti, nes tikrovėje pastebėtų faktų priežastys susidaro iš sąlygų, tarp kurių veikia labai tolimas ir mums neaiškus sąryšis. Azartiniai žaidimai yra tiriami matematikos šakos - tikimybių teorijos - kaip speciali problema.
Atsitiktinumo įtaka skirtinguose azartiniuose žaidimuose turi skirtingą poveikį. Vadinamuosiuose grynuosiuose azartiniuose žaidimuose rezultatas priklauso išskirtinai tik nuo atsitiktinumo ir niekaip nesusijęs su žaidėjo sugebėjimais, pvz., žaidimas kauliukais, ruletė. Kituose žaidimuose žaidėjas turi tam tikrą pasirinkimo galimybę ir žaidėjo įgūdžiai turi įtakos rezultatui, tačiau juose žaidėjo pasirinkimas lemia tik dalį rezultato, o kita dalis priklauso nuo atsitiktinumo.
Vienas iš seniausių azartinių žaidimų yra žaidimas kauliukais. Naudojami šešiasieniai kauliukai, sužymimi skaičiais nuo 1 iki 6. Žaidimą laimi žaidėjas išmetęs didesnį skaičių. Kauliukais žaisdavo senovės graikai, ypač korintiečiai (Spartoje azartiniai žaidimai buvo uždrausti), romėnai (jie skyrė neleistinus alea ir leistinus ludi). Pasak Tacito kauliukais lošdavo ir germanai, kurie esą žaisdami ne tik turto nustodavęs, bet ir patys parsiduodavę į vergiją.
Apie 1423 m., atsiradus tam tikroms graviravimo medyje ir varyje technologijoms, Ispanijoje ir Vokietijoje pradėtos gaminti kortos. Iš pradžių jos naudotos tik būrimui, tačiau vėliau ir azartiniams žaidimams. Kartu su azartiniais žaidimais kortomis atsirado ir sukčiavimas lošiant kortomis. Jau 1494 m. pasirodė traktatas Liber vagatorum, kuriame aprašomi ir aiškinami kortų šulerių apgavysčių būdai. Tuo metu azartiniai žaidimai vykdavo smuklėse ir specialiose slaptose vietose. 1541 m. Anglijoje buvo paskelbtas pirmasis įstatymas apie lošimo namų savininkų ir nuomininkų persekiojimą.
Ilgainiui azartiniai žaidimai paplito tarp visų visuomenės sluoksnių, ypač tarp diduomenės. Prancūzijoje azartiniai žaidimai ypač paplito Liudviko XIII ir Liudviko XIV laikais. Lenkijoje, o iš ten ir Lietuvoje, azartiniai žaidimai išplito XVI a., ypač nuo antrosios pusės (tai rodo Poznanės kapitulos prieš lošiančius azartinius žaidimus kanauninkus, nusiskundimai šuleriais), bet labiausiai paplito XVIII a., valdant Augustui III ir Poniatovskiui. A. Mickevičiaus minimas pasakojimas apie bajorą Cibulskį, kuris maskoliui pralošęs žmoną.
Iki 1839 m. dideliuose Prancūzijos miestuose, o iki 1870 m. ir daugelio Vokietijos valstybėlių miestų (Baden Badenas, Emsas, Visbadenas, Noiheimas) įsikūrė viešieji lošimo namai.
Lošimas yra draudžiamas islamo šalyse, reguliuojamas daugelyje kitų šalių. Dėl apribojimų ir draudimų, populiarus lošimo turizmas bei nelegalūs lošimo namai. Pagrindiniai azartinių žaidimų draudimo ir ribojimo argumentai yra šie:
- azartiniai žaidimai yra žalingi valstybei ir visuomenei, nes skiepija gyventojams norą lengvai praturtėti, gaunant pelną, neuždirbtą darbu;
- tokie žaidimai kelia pagundą rizikuoti kitų sąskaita, dėl to didėja išeikvojimų ir svetimų pinigų pasisavinimo skaičius;
- su azartiniais žaidimais susijęs sukčiavimas, dėl to valstybėje didėja kitų sąskaita gyvenančių skaičius.
Azartiniai žaidimai drausti ir prieškario Lietuvoje. Už lošimų organizavimą atsakingi asmenys bausti kalėjimu ir piniginėmis baudomis.
[taisyti] Taip pat skaitykite
[taisyti] Šaltinis
- Lietuviškoji enciklopedija II t.- Kaunas: Spaudos Fondas, 1934.- p.485-490.
