Autopilotas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Autopilotas – mechaninis, hidraulinis, elektrinis ar elektroninis įtaisas, kuris valdo transporto priemonę be žmogaus. Paprastai autopilotais laiko tik tokius lėktuvų valdymo įtaisus, tačiau autopilotų tipo prietaisai naudojami ir kitokioms transporto priemonėms (laivams, kosminiams laivams, raketoms ir kt.) valdyti.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmiausia autopilotų poreikį pajuto aviacija, kai lėktuvų skrydžių trukmė labai pailgėjo ir pilotų nuovargis ėmė trukdyti efektyviai valdyti lėktuvus. Pirmieji autopilotai turėjo pakeisti pilotus skrendant tiesiai.

Pirmąjį autopilotą 1912 m. sukūrė „Sperry Corporation“. Lawrence Sperry (garsaus išradėjo Elmer Sperry sūnus) 1914 m. žiūrovams viešai pademonstravo autopilotą ir įrodė, kad lėktuvas skrenda, nors piloto rankos atitrauktos nuo vairalazdės.

Autopilotas jungė su giroskopinius krypties ir aukščio daviklius su hidrauline aukščio vairų ir uodegos vairo judinimo sistema. Eleronai prie autopiloto nebuvo prijungti. L. Sperio autopilotas leido be piloto nustatytame aukštyje skristi tiesiai.

XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje „Standard Oil“ kompanijos tankeris „J.A Moffet“ tapo pirmuoju laivu su autopilotu.