Augusto César Sandino

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Augustas Sesaras Sandino
Augusto César Sandino cph.3b19320.jpg
Sandino 1928 m.
Visas vardas: Augusto Sesar Nicolás Sandino Calderón
Gimė: 1895 m. gegužės 18 d.
Nikinohomas, Nikaragva
Mirė: 1934 m. vasario 21 d. (38 metai)
Managva, Nikaragva
Sutuoktinis(-ė): Blanca Arauz
Religija: spiritizmas
Veikla: revoliucionierius
Commons-logo.svg Vikiteka: Augusto César SandinoVikiteka

Augustas Sesaras Nikolasas Sandino Kalderonas (Augusto Sesar Nicolás Sandino Calderón; g. 1895 m. gegužės 18 d. – m. 1934 m. vasario 21 d.) – Nikaragvos revoliucionierius.

Gimė valstiečių šeimoje. 1921 m. jis įsivėlė į konfliktą su vietos konservatorių lyderio sūnumi, todėl vėliau paliko Nikaragvą ir gyveno Hondūre, Gvatemaloje, Meksikoje (ten dirbo naftos kompanijoje). Ten matė Meksikos revoliuciją, įsitraukė į komunistinį, antiklerikalinį judėjimą, tapo Septintosios dienos adventistų nariu.

1926 m. Sandino grįžo į Nikaragvą. Ten netrukus prasidėjo pilietinis karas tarp liberalų ir konservatorių. Sandino iš auksakasių sudarė partizaninį būrį ir bandė atakuoti vietinį konservatorių garnizoną. Augustas Sandino Puerto Kabesase susitiko su liberalų lyderiu Chosė Marija Monkada, tačiau šis Sandino nebuvo linkęs pasitikėti ir nesutiko teikti ginklų Sandino partizanams.

Sandino pats gavo ginklų iš užpultų konservatorių būrių, organizavo valstiečius prisidėti prie kovos ir ženkliai padėjo liberalams. Konservatoriams karą pralaimint, įsikišo JAV valdžia, ir liberalai su konservatoriais paskelbė apie ugnies nutraukimą. Buvo sudaryta taikos sutartis, prižiūrint JAV armijai, konservatoriai turėjo baigti kadenciją, o vėliau turėjo būti sudaryta Nacionalinė gvardija.

Sandino atsisakė sudėti ginklus ir pasitraukė į Segoviją. 1927 m. Sandino paskelbė manifestą, kuriame kaltino Monkadą šalies išdavyste ir paskelbė karą JAV. Mačetėmis ir XIX a. šautuvais ginkluoti Sandino partizanai atakavo vietinę amerikiečių karinę bazę, tačiau antpuolis buvo nesunkiai atremtas ir daugelis partizanų žuvo. Vėliau jis pradėjo rengti pasalas, netikėtus antpuolius, kurie buvo sėkmingesni. Amerikiečiai nesėkmingai bandė rasti partizanų lokaciją, bet jie nuolat ją keitė, iš Segovijos pasitraukė į Moskitų krantą. Jie sugriovė amerikiečių aukso kasyklas, puldinėjo amerikiečių postus.

Sandino susilaukė vis daugiau paramos iš kitų Lotynų Amerikos šalių, bei liberalus palaikiusių Nikaragvos intelektualų. Sandino reikalavo konservatorių prezidento Diaso atsistatydinimo, JAV armijos pasitraukimo ir Bryan-Chamorro sutarties atšaukimo. 1928 m. su JAV palaikymu prezidentu tapo Chosė Marija Monkada, todėl Sandino nebegalėjo teigti, tęsiąs liberalų revoliuciją. Tačiau Sandino rinkimus paskelbė nekonstituciškais ir užsibrėžė tikslą atkurti Centrinės Amerikos Federaciją. Jis parašė laišką Argentinos prezidentui Ipolitui Irigojenui ir kvietė sušaukti visų Lotynų Amerikos šalių vadovų susirinkimą, siekiant sukurti vieną valstybę, kuri pasipriešintų JAV imperializmui.

Po konflikto su Hondūro politiku Froilanu Tursijosu, Sandino nebegavo ginklų paramos iš Hondūro, Meksika taip pat atsisakė paremti komunistines jėgas. 1929 m. Augustas Sandino gavo prieglobstį Meksikoje, jis ten užmezgė ryšius su vietiniais ir pasaulio komunistais, tapo „universaliosios komunos magnetinės-dvasinės mokyklos“ nariu. Šios organizacijos idėjos vėliau paveikė ir Sandino ideologiją.

1931 m., dėl ekonominės krizės, JAV paskelbė atitrauksianti savo pajėgas iš Nikaragvos, buvo sudaryta JAV prižiūrima Nacionalinė gvardija. Tais pačiais metais Managvą nuniokojo žemės drebėjimas, ir Sandino, pasinaudojęs situacija, atnaujino kovas su amerikiečiais ir jų kolaborantais. Partizanai užėmė keletą mažesnių šalies miestų. 1933 m. amerikiečiai paliko Nikaragvą, o 1934 m. Sandino susitiko su naujuoju prezidentu Chuanu Bautista Sakasa ir paskelbė apie lojalumą naujai valdžiai. Sakasa už nusiginklavimą sutiko Sandino armijai suteikti žemes. Tačiau Sandino prieštaravo Nacionalinei gvardijai, kurią laikė JAV įrankiu.

Nacionalinės gvardijos vadas (vėliau – šalies diktatorius) Anastasijus Somosa, nesitaręs su Sakasa, surengė pasalą ir suėmė Sandino, jo tėvą, brolį, 2 generolus ir žemės ūkio ministrą, kai šie mašina važiavo iš prezidentūros, po pokalbio su Sakasa. Augustas Sandino, jo brolis ir generolai buvo sušaudyti. Palaikai užkasti Lareinagos kvartale Managvoje. Vėliau Gvardija susidorojo su kitais partizanais, o Somosa privertė atsistatydinti Sakasą ir pats užėmė valdžią.

Augusto Sandino tapo didvyriu Nikaragvos kairiesiems, vėliau sukilusiems prieš Somosos diktatūrą. 1961 m. įkurta Nikaragvos kairiųjų organizacija pavadinta sandinistais. Šiems vėliau atėjus į valdžią, Sandino garbei pavadintas oro uostas (Augusto C. Sandino tarptautinis oro uostas), keletas miestų (Siudad Sandinas, Puerto Sandinas), jis atvaizduotas ant šalies valiutos.