Augustavo gaudynės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Paminklas su nužudytų žmonių pavardėmis
Gibų kaime esantis kryžius nužudytiesiems atminti
Paminklas „Žuvo būdami lenkais“

Augustavo gaudynės (lenk. Obława augustowska, obława lipcowa) – 1945 m. liepos 10-25 d. Augustavo, Suvalkų ir Seinų apskrityse vykdyta karinė operacija prieš lenkų antikomunistinius partizanus ir jų rėmėjus. Operacijoje dalyvavo Raudonoji armija, 385 NKVD šaulių pulkas ir Lenkijos liaudies armijos daliniai. Operacijos tikslas buvo sunaikinti pogrindinį Lenkijos partizanų judėjimą.

Iš dviejų tūkstančių operacijos metu suimtų žmonių apie 600 dingo be žinios.[1] Manoma, kad jie buvo nužudyti ir palaidoti nežinomoje vietoje dabartinėje Rusijoje ar Baltarusijoje[2] Lenkijos nacionalinės atminties institutas 1945 m. Augustavo gaudynes vadina "didžiausiu nusikaltimu, kurį sovietai įvykdė lenkų žemėse po Antrojo Pasaulinio karo".[1] Šis nusikaltimas dabartinėje Lenkijoje dar vadinamas "antrąja Katyne", "mažąja Katyne" ar "Palenkės Katyne" siejant jį su 1940 m. įvykdytomis Katynės žudynėmis.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po vokiečių ir sovietų invazijos į Lenkiją Lenkijos vyriausybė pasitraukė į Vakarus ir buvo įkurta Lenkijos pogrindžio valstybė. Nors Sovietų Sąjunga nebuvo paskelbusi Lenkijai karo, tačiau santykiai buvo įtempti ir galiausiai nutrūko, kai paaiškėjo Katynės žudynių aplinkybės. Galiausiai sovietai įkūrė savo satelitinę komunistinę Lenkijos vyriausybę, Lenkijos Nacionalinio Išsivadavimo Komitetą ir atsisakė bendrauti su Pogrindžio valstybe nei vyriausybe tremtyje bei ėmė persekioti jos karius bei lyderius "išvaduotose" teritorijose.[3] Nors Pogrindžio valstybės karinė šaka Armija Krajova oficialiai buvo paleista 1945 m. sausio 19 d. siekiant išvengti konflikto su sovietais ir pilietinio karo, dalis jos narių atsisakė sudėti ginklus; kiti tiesiog nesugebėjo grįžti į civilių gyvenimą, nes su nekomunistiniu pasipriešinimo judėjimu susiję asmenys valdžios buvo diskriminuojami.[3][4][5]

Operacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Operacija vyko nuo 1945 m. liepos 12 iki 28 dienos. Operaciją vykdė 50 Raudonosios armijos kareivių pulkas ir 62 NKVD šaulių divizija, kurią daugiausia sudarė I Baltarusijos fronto kareiviai, SMERŠ, Lenkijos saugumo ministerijos ir Lenkijos liaudies armijos daliniai. Operacija vykdyta Augustavo ir Suvalkų regionuose, Augustavo girioje ir jos apylinkėse, nes čia buvo susitelkę daugiausiai partizanų. Vienas iš operacijos vadų buvo generolas Mirosław Milewski. Sovietų daliniai apsupo daugelį aplinkinių kaimų, panaši operacija vyko Lietuvos TSR pietrytinėse vietovėse. Operacijos vadavietė buvo Augustavo mieste, jai vadovavo SMERŠ organizacija.

Operacijos metu buvo sulaikyta daugiau nei 2000[1][6] (kai kuriais vertinimais iki 7000) asmenų. Dauguma jų buvo uždaryti sovietų pastatytose koncentracijos stovyklose. Stovykloje žmonės buvo tardomi ir kankinami. Paskutinieji iš sulaikytųjų, kurie išgyveno grįžo 1956 m., apie 600 žmonių dingo be žinios, jų likimas iki šiol neaiškus.[1] Tarp dingusiųjų be žinios yra 27 moterys (įskaitant nėščiąsias) ir 15 paauglių.[7]Manoma, kad jie buvo nužudyti kažkur dabartinėje Rusijos teritorijoje.

Po operacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepaisant daugelio lenkų piliečių reikalavimų ištirti šiuos įvykius tiek sovietų, tiek lenkų komunistinė valdžia juos neigė. XX a. devintajame dešimtmetyje Lenkijos Liaudies Respublikos vyriausybės atstovas Jerzy Urban teigė, kad Lenkijos vyriausybė neturi "įrodymų paremiančių teoriją, kad 1945 m. Augustavo regione dingo grupė Lenkijos piliečių."[1] Po Lenkijos komunistinio režimo žlugimo naujoji Lenkijos vyriausybė palaikė tyrimą, kurį atliko Nacionalinės atminties institutas (IPN), paskelbęs įvykius komunistinio režimo nusikaltimu. Nors plačiai sutariama, kad Sovietų Sąjunga, remiama lenkų komunistų suėmė ir greičiausiai nužudė apie 600 Lenkijos piliečių, kurie buvo susiję su antikomunistiniu pasipriešinimu, nebuvo gauta jokios tikslios informacijos apie jų likimą ir palaidojimo vietą.[1] 1995 m. Rusijos vyriausybė patvirtino, kad buvo suimti 590 Lenkijos piliečių ir 579 buvo teisiami, tačiau apie jų tolimesnį likimą nurodyti nieko negalėjo. 2005 m. IPN pažymėjo, kad viskas ką buvo galima ištirti Lenkijos teritorijoje jau yra ištirta; buvo analizuojami ir Lenkijos saugumo archyvai, tačiau juose rasta tik žinių, kad lenkų saugumas padėjo sovietams, tačiau iš jų daug informacijos negavo.

1990 m. buvo aptikta nemažai žmonių kūnų netoli Gibų kaimo, tačiau ekshumavus šiuos palaikus buvo nustatyta, kad tai vokiečių kareivių palaikai, bet šioje vietoje vietiniai gyventojai vis tiek pastatė atminimo paminklus ir kryžius žuvusiems Lenkijos partizanams. Paminkle įrašytos 530 pavardės. Lenkijos liaudies respublika niekada nepripažino tokio įvykio egzistavimo. Vienas iš vadovų Jerzy Urban netgi neigė šių žmonių dingimą. 2001 m. buvo iškelta byla dėl žmonių nužudymo. 2006 m. Lenkijos atstovams nusiuntus prašymą Rusijai dėl pagalbos šios bylos nagrinėjime ši atsisakė suteikti pagalbą, teigdama, kad bylai jau suėjo senaties terminas. 1987 m. netoli Gibų kaimo buvo pastatytas architekto Andrzej Strumiłł paminklas nužudytiems žmonėms. 1987 m. rugpjūčio 2 d. buvo įkurta Augustavo gaudynių tyrimų komisija.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Obława Augustowska (lipiec 1945 r.) pod red. Jana Jerzego Milewskiego i Anny Pyżewskiej. Balstogė 2005 m. ISBN 83-88097-99-7;
  • Marcin Dzierżanowski, Aneta Blinkiewicz „W służbie Moskwy“ Tygodnik „Wprost“ nr 28 (1180) /2005;
  • Mariusz Filipowicz: Obława Augustowska w lipcu 1945 r.. W: Obława Augustowska. Białystok: Polskie Towarzystwo Historyczne – Oddział w Białymstoku, 2005 m. ISBN 8392226364.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Konferencja IPN "60. rocznica obławy augustowskiej." (IPN Konferencija: 60 m. Augustavo gaudynių sukaktis) Archyvuota kopija 2011-07-22 iš Wayback Machine projekto. Instytut Pamięci Narodowej, 2005-07-20
  2. ↑ [1]
  3. ↑ 3,0 3,1 Rzeczpospolita, 02.10.04 Nr 232, Wielkie polowanie: Prześladowania akowców w Polsce Ludowej (Didžioji medžioklė: AK karių persekiojimas Lenkijos Liaudies Respublikoje). Tikrinta 2006-07-07.
  4. ↑ Józef Garliński (1975 m. balandžio mėn.). „The Polish Underground State 1939-1945“. Journal of Contemporary History. Sage Publications, Ltd. 10 (2): 219–259. doi:10.1177/002200947501000202. JSTOR 260146. pp. 250
  5. ↑ Bohdan Kwiatkowski, Sabotaż i dywersja, Bellona, London 1949, vol.1, p.21; pagal citatą Marek Ney-Krwawicz, The Polish Underground State and The Home Army (1939-45) Archyvuota kopija 2019-11-03 iš Wayback Machine projekto.. Iš lenkų kalbos versta Antoni Bohdanowicz. Tikrinta 2008-03-14.
  6. ↑ Anita Blinkiewicz, Marcin Dzierżanowski, W służbie Moskwy, Wprost., 28/2005 (1180)
  7. ↑ Šablonas:Pl icon Agnieszka Domanowska, Gdzie są augustowskie ofiary?, Gazeta Wyborcza, 2011-05-24

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Augustavo_gaudynės&oldid=7198608"