Augustas Aleksandras Čartoriskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Augustas Aleksandras Čartoriskis
August Aleksander Czartoryski 11.PNG
Čartoriskiai
Čartoriskiai (herbas)
Čartoriskiai (herbas)
Gimė: 1697 m. lapkričio 9 d.
Varšuva
Mirė: 1782 m. balandžio 4 d. (84 metai)
Varšuva
Tėvas: Kazimieras Čartoriskis
Motina: Izabelė Elžbieta Morštyn
Sutuoktinis(-ė): Sofija Seniavska
Vaikai:

Elžbieta Čartoriska
Adomas Kazimieras Čartoriskis
Stanislovas Čartoriskis

Žymūs apdovanojimai:
Order Orła Białego
Commons-logo.svg Vikiteka: Augustas Aleksandras ČartoriskisVikiteka

Augustas Aleksandras Čartoriskis (lenk. August Aleksander Czartoryski, 1697 m. lapkričio 9 d. Varšuva – 1782 m. balandžio 4 d. Varšuva) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras didikas, kunigaikštis, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas. [1] Karūnos kariuomenės generolas, Rusios vaivada, vienas iš politinės grupuotės Familija, nukreiptos prieš Radvilas ir Potockius iniciatorių.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Augusto Aleksandro Čartoriskio žmona Sofija Seniavska

Kilęs iš Lietuvos didikų Čartoriskių giminės Klevanės šakos. Tėvas Kazimieras Čartoriskis, motina Izabelė Elžbieta Morštyn. Broliai Mykolas Frederikas Čartoriskis, Teodoras Kazimieras Čartoriskis, sesuo Konstancija Čartoriska, Stanislovo Augusto motina.

1731 m. liepos 11 d. vedė, žmona Sofija Seniavska. Vaikai: Adomas Kazimieras Čartoriskis, Stanislovas Čartoriskis (mirė vaikystėje), Elžbieta Čartoriska, 1763 m. ištekėjusi už Stanislovo Liubomirskio.

1713 m. išsiųstas kartu su broliu studijavo Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Maltos joanitų ordine. Trumpai tarnavo Austrijos kariniame laivyne, dalyvavo mūšiuose su Turkija. Išsitarnavęs pulkininko laipsnį siekė Austrijos pilietybės, bet sesers įkalbėtas, kad anarchijos kamuojamoje tėvynėje galės pasiekti žymiai daugiau, 1720 m. grįžo namo.

Tačiau namuose sėkmė buvo permaininga. Siekdamas paveldėti Ostrogo valdas ir padidinti pajamas karališkąjame tribunole teisėsi su Lietuvos dvaro maršalka Povilu Karoliu Sanguška ir bylą pralaimėjo. Bet 1729 m. birželio 1 d. paveldėjo Karūnos kariuomenės pėstininkų gvardijos regimentoriaus postą pulkininko laipsniu, o netrukus tapo generolu majoru. Su savo gvardija 1730 m. birželio mėn. dalyvavo parodomuosiuose Lenkijos ir Saksonijos kariuomenių manevruose prie Miulbergo, kuriuose stebėjo pats karalius Augustas II. Vėliau tokie pat manevrai buvo surengti prie Vilanovo, Mokotovo, 1732 m. prie Marimonto. 1731 m. liepos 23 d. apdovanotas Baltojo erelio ordinu. 1730 m. Gardino seime atstovavo Infliantus.

Kelis metus atkakliai siekė Stanislovo Denhofo našlės, Rusijos caro Petro Pirmojo ir karaliaus Augusto II krikštadukros Sofijos Seniavskos rankos. Po vedybų tapo vienu turtingiausių Lenkijos ir Lietuvos didikų, sukaupė gerą ekonominį pagrindą tolesnei politinei veiklai. Jam priklausė Seniava, tapusi naujaja Čartoriskių tėvonija, Pulavai, Palenkės Mendzyžecas, Vilanovas, Stolpcai, Konskovolia, taip pat tapusi viena pagrindinių Čartoriskių rezidencijų. Siekdamas savo valdose plėtoti pramonę, iš Saksonijos atsivežė 300 audėjų. Konskovolios apylinkėse ši ekonomikos šaka buvo pagrindinė iki Pirmojo pasaulinio karo.

Augustui ir Sofijai Čartoriskiams be to priklausė Berežanai, Bukačevas, Pakarpatės Jaroslavas, Olešicė, Visockas Raudonojoje Rusioje, Krešovicė Mažojoje Lenkijoje, Granovas, Miedzibužas, Nikolajevas Podolėje, Klevanė ir Žukovas Volynėje, Šklovas ir Voložinas Lietuvoje.

1731 m. lapkričio 11 d. paskirtas Rusios vaivada ir tapo Abiejų Tautų Respublikos senato nariu. 1733 m. mirus Augustui II Familija jam siūlė tapti Respublikos karaliumi, bet jis kartu su Potockiais rėmė Stanislovo Leščinskio kandidatūrą. 1733 m. gegužės 22 d. konvokaciniame seime kartu su broliu Mykolu reikalavo įvesti paveldimą monarcho sostą. Tačiau įsikišus Austrijai ir Rusijai nuomonę pakeitė ir 1734 m. birželio 29 d. prisiekė ištikimybę Augustui III Saksui, už tai buvo apdovanotas Saksonijos Šv. Huberto ordinu. Karūnos didžiuoju etmonu tapus Juozapui Potockiui pasitraukė iš kariuomenės ir užsiėmė ekonomine veikla savo dvaruose.

Nuo 1742 m. Gardino ir Varšuvos seniūnas, bet 1750 m. šias seniūnijas perleido Frederikui Aloyzui Briulovui, nuo 1750 m. rugpjūčio 20 d. tapęs generaliniu Podolės žemių seniūnu. Vėliau šias pareigas perleido sūnui Adomui, kurį rengė į ATR karaliaus sostą. Siekdamas jam užsitikrinti paramą, vedė slaptas derybas su Prancūzija, jo papirktas buvo ir Rusijos pasiuntinys Lenkijoje Hermanas Karlas fon Kaizerlingas. Bet 17631764 m. tarpuvaldžiu ir Čartoriskiai turėjo nusileisti Rusijos imperatorės Jekaterinos II siekiui, kad į karaliaus sostą atsisėstų jos favoritas, tiesa, taip pat Čartoriskių kilmės Stanislovas Augustas. Kaip Rusijos šalininkas iš imperatorės gavo mėnesinę 54 000 auksinų Rusijos pensiją.

Pirmasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas skaudžiai palietė jo valdas, patekusias į visų trijų dalintojų rankas. Šklovas, duodavęs 300 000 auksinų pajamas, buvo konfiskuotas dėl laiku nesumokėto nuomos įnašo, bet vėliau šį dvarą atgavo sūnus Adomas. Familijos politinį paveldą pasidalijo žentas Stanislovas Liubomirskis ir Ignotas Potockis, o turtas, vertintas 100 mln. auksinų buvo padalytas vaikams. 60 mln. auksinų paveldėjo Adomas, 40 mln. – duktė Elžbieta.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Augustas Aleksandras Čartoriskis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1977. T.II: Bangladešas-Demokratinis, 457 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Genealogija