Audinių marginimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Marginti audiniai

Audinių marginimasaudinių apdailos procesas, kuriuo baltiems arba lygaus spalvinio fono audiniams suteikiamas vienspalvis ar daugiaspalvis raštas.

Technologijos[taisyti | redaguoti kodą]

Dažniausiai audiniai marginami pasta perkeliant ant jų marginimo raštą. Pasta sumaišoma iš dažų ir pagalbinių medžiagų (elektrolitas, ėsdiklis, lygiklis, disperguojančios medžiagos) pridėjus tirštiklių, dažniausiai polimerinių medžiagų, kurios su vandeniu sudaro klampią masę, neleidžiančią dažams išsilieti.

Marginimo būdai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Tiesioginis marginimas, kai marginimo pasta perkeliama ant balto ar šviesiai dažyto audinio.
  • Ėsdinimas, kai ant tamsiai dažyto audinio perkeliama pasta, suardanti fono dažus.
  • Rezervinis marginimas, kai prieš dažymą ant audinio perkeliama pasta, sauganti nedažytinas audinio vietas.
  • Šiluminis marginimas, kai audinys suspaudžiamas su popieriumi, išmargintu aukštoje temperatūroje lengvai sublimuojančiais ir susigeriančiais į audinį dažais.

Marginimo raštas gali turėti ryškų bei išsiliejantį kontūrą (akvarelinis marginimas) arba susidėti iš taškelių (rastrinis marginimas). Marginti audiniai džiovinami, apdorojami termiškai (fiksuojami) 105-180 °C temperatūros garais brandintuvuose. Audiniai pastomis marginami rankiniu būdu (reljefinėmis formomis, aerografu per šabloną, braukle per tinklinį šabloną), mašinomis (tinkliniais plokščiaisiais ar cilindriniais šablonais arba velenais su marginimo raštais). Šiluminiu būdu marginto audinio nereikia džiovinti, plauti.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Marginimas yra viena seniausių liaudies meno šakų, išlikęs dar IV a. - VI a. margintas egiptiečių audinys. Marginimas buvo labai paplitęs Viduramžiais Azijoje ir Europoje. Iki XVIII a. pab. buvo marginama rankiniu būdu. 1785 T. Belas (Didžioji Britanija) išrado veleninę marginimo mašiną. XX a. viduryje buvo sukurtos mašinos su tinkliniais plokščiaisiais šablonais, vėliau – su tinkliniais cilindriniais velenais. Lietuvoje daugiausia marginama užsienio firmų mašinomis su tinkliniais cilindriniais velenais.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Julė Kiverienė. Audinių marginimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 186 psl.