Atviras lapas
Atviras lapas – leidimas, valstybės institucijos išduodamas dokumentas, leidžiantis atlikti archeologinius tyrimus.
Rusijos imperijoje atvirus lapus 1889 m. įvedė Imperatoriškoji archeologijos komisija. Lietuvoje pradėtas naudoti XX a. pradžioje, jį gavę kasinėjo Liudvikas Kšivickis, Jonas Basanavičius, Juozapas Radziukynas ir kiti.
1918–1940 m. specialaus leidimo archeologiniams kasinėjimams nebuvo. Atviras lapas vėl naudotas 1948–1993 m., nuo 1994 m. vadinamas leidimu.
Atviras lapas galioja vienerius metus ir suteikia teisę žvalgyti arba tyrinėti archeologinį paminklą ar jų grupę. 1948–1996 m. atviruosius lapus (leidimus) išduodavo Lietuvos istorijos institutas, nuo 1996 m. leidimus išduoda Kultūros vertybių apsaugos departamentas Mokslinei archeologinei komisijai pritarus. Leidimo gavėjas įsipareigoja pateikti mokslinę ataskaitą.[1] Lietuvoje išduota apie 4000 tokių leidimų.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Gintautas Zabiela. Atviras lapas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001