Atsparumas aktyvuotam C proteinui

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Atsparumas aktyvuotam C proteinui (angl. Activated protein C resistance, APCR) – trombofilija dėl kraujo krešėjimo V faktoriaus atsparumo proteinui C. Dėl to V faktorius negali būti inaktyvuojamas ir padidėja trombozės rizika.[1]

Patogenezė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Normaliomis sąlygomis aktyvus proteinas C jungiasi prie V krešėjimo faktoriaus ir jį suardo. Šitaip nutraukiama kraujo krešėjimo kaskada ir sustabdomas trombo formavimasis. Būklė, kai šis aktyvuotas proteinas C negali prisijungti ir sustabdyti krešėjimo proceso, vadinama atsparumu aktyvuotam C proteinui.

Priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atsparumas aktyvuotam C proteinui gali būti dėl įgimtų priežasčių arba dėl įgytų faktorių. Dažniausia priežastis apskritai ir dažniausia įgimta priežastis yra Leideno faktorius – V krešėjimo faktoriaus mutacija.[2]. Ji nustatoma 95% atsparumo aktyvuotam proteinui C atvejų.

Diagnostika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atsparumas aktyvuotam proteinui C gali būti nustatomas specialiais laboratoriniais tyrimais. Paprastai visi jie pagrįsti dalinio aktyvuoto tromboplastino laiko nustatymu. Tyrimo norma priklauso nuo naudojamų reagentų ir laboratorijos. Tyrimas tik parodo atsparumo aktyvuotam proteinui C egzistavimą, jo priežasčiai nustatyti reikalingi kiti tyrimai, pirmiausiai PGR Leideno mutacijos nustatymui.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Koster et al. Venous thrombosis due to poor anticoagulant response to activated protein C: Leiden Thrombophilia Study. Lancet. 1993 Dec 18-25;342(8886-8887):1503-6. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/7902898
  2. Nicolaes et al. Congenital and acquired activated protein C resistance. Semin Vasc Med. 2003 Feb;3(1):33-46. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/15199491