Atskirasis žandarų korpusas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Rusijos žandarai 1890 metais

Atskirasis žandarų korpusas (rus. Отдельный корпус жандармов) – Rusijos imperijos karinė policija.

Rusijoje žandarmerija pirmąkart minima 1792 m. – caraičio Pavlo Petrovičiaus Gatčinos kariuomenėje buvo suformuotas raitelių dalinys, vadinamas tai kirasirų, tai žandarų pulku. Pavlui I sėdus į sostą šis dalinys tapo Leibgvardijos raitelių pulko dalimi. Antrą kartą žodis žandarmerija paminėtas 1815 m., kai buvo sukurtas žandarų leibgvardijos puseskadronis (egzistavęs iki 1876 m.), o Borisoglebsko dragūnų pulkas buvo performuotas į žandarų pulką, kuris buvo išdalintas po visą armiją, kad prižiūrėtų tvarką.

1817 m. buvo suformuoti Vidaus sargybos žandarų (Жандары внутренней стражи) divizionai abiejose sostinėse, о 56 gubernijų miestuose ir uostuose buvo suformuotos žandarų komandos. 1827 m. buvo suformuotas žandarų korpusas, kurio pirmu šefu buvo paskirtas generolas grafas Aleksandras Bekendorfas. Metais anksčiau Bekendorfas buvo paskirtas caro kanceliarijos III-ojo skyriaus vadovu. Žandarų korpusas pasidarė III-ojo skyriaus vykdomuoju organu. Visą Rusijos teritoriją padalino į 5, o vėliau – į 8 žandarmerijos apygardas, o šiuos dalinosi į skyrius. Kiekvienai apygardai vadovavo žandarų generolas, tiesiogiai pavaldus žandarų šefui. Kiekvienoje gubernijoje buvo paskirtas štab-karininkas, pavaldus žandarmerijos apygardos vadui generolui. 1867 m. ši žandarų korpuso organizacija buvo pertvarkyta. Daugelis apygardų buvo panaikintos, gubernijų štab-karininkai buvo pervadinti gubernijų žandarų valdybų viršininkais.

Žandarų korpusui 1875 m. suteiktas pavadinimas Atskirasis žandarų korpusas.

1880 m. buvo panaikintas III-asis skyrius, žandarų korpusui ėmė vadovauti vidaus reikalų ministras. Jis buvo laikomas žandarų šefu (globėju), tačiau kariniu požiūriu žandarai buvo pavaldūs karo ministrui.

Pagal 1882 m. įsaką Rusijos vidaus reikalų ministras liko Žandarų korpuso šefu ir vadovaujančiu visoms žandarų korpuso valdyboms ir dalims (išskyrus dalinius prie karinių apygardų), o tiesioginių žandarų vadu (командир отдельного корпуса Жандармов) tapo vienas iš vidaus reikalų ministro pavaduotojų, kuris vadovavo ir policijai.

Žandarų korpuso sudėtis 1913 m[taisyti | redaguoti kodą]

1913 m. viduryje korpuse tarnavo 12700 žmonių, iš jų – 912 karininkų ir generolų, 30 civilių karininko lygio valdininkų. 1916 m. pabaigoje žandarų buvo ~16000. Pagrindinę žandarų masė sudarė vachmistrai, puskarininkiai ir eiliniai.

Korpusą sudarė:

  • vyriausioji korpuso valdyba
  • 75 gubernijų žandarų valdybos
  • 30 apskričių žandarų valdybų Pavislio krašte (Привислинский край)
  • 33 geležinkelių policinės žandarų valdybos su 321 skyriumi miestuose ir stambiose geležinkelio stotyse
  • 19 tvirtovių žandarų komandų
  • 2 uostų žandarų komandos
  • 3 divizionai Varšuvoje, S. Peterburge ir Maskvoje
  • 1 miesto ir 2 pėsčiosios komandos
  • 27 žandarų rikiuotės dalys

Priėmimas į žandarus[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1890 m. į Žandarų korpusą priimdavo tik karininkus, kurie buvo baigę junkerių ar karo mokyklas pirmuoju lygiu (первый разряд). Žemesnio laipsnio žandarus, geležinkelio policines žandarų valdybas komplektavo iš puskarininkių, nepriklausomai nuo kariuomenės rūšies, dažniausiai išleistų į atsargą. Žandarai eiliniai buvo tik divizionuose.

Žandarų pareigos[taisyti | redaguoti kodą]

Žandarų divizionai ir raitosios miestų komandos buvo skirti veikti kaip vykdomoji policija pagal miestų valdžios įsakymus – išsklaidyti uždraustus susibūrimus, raminti siautėjančius, atstatyti pažeistą rimtį, prižiūrėti tvarką kariuomenės paradų, gaisrų, mugių, liaudies švenčių, viešų suvažiavimų metu ir kt.

Kitų Žandarų korpuso dalių pareigos buvo:

  • aptikti ir tirti valstybinius nusikaltimus,
  • saugoti viešąją tvarką, ramybę ir visuomeninį saugumą geležinkelių ruožuose,
  • prižiūrėti pasų režimą kai kuriuose uostuose ir kai kuriose pasienio zonose,
  • stebėti valstybinius nusikaltėlius Šliselburgo ir Ust-Karos kalėjimuose

Įgaliojimai ir atsakomybė[taisyti | redaguoti kodą]

Anksčiau pagal Teismo statutus (Судебные Уставы) valstybinių nusikaltimų bylas galėjo vesti tik Teismo rūmų prokurorai. Žandarų veikla šiuose statutuose nebuvo numatyta, todėl kildavo nesusipratimų dėl šio nesuderintumo – neretai tą pačia byla nepriklausomai ir trukdydami vieni kitiems tirdavo ir prokurorai, ir žandarai.

1871–1892 m. įstatymai buvo patikslinti. Nuo tada valstybinius nusikaltimus tyrė Žandarų korpuso karininkai. Išimtis buvo nusikaltimai, kuriuos atliko vien tik kariškiai vietovėse, kurias valdo tik karinė armijos ar laivyno valdžia, arba tarnybos atlikimo metu. Aptikę nevalstybinį nusikaltimą žandarai pranešdavo apie tai vietinei bendrajai policijai ar prokurorų institucijai. Jei iki atvykstant policijai nusikaltėliai galėjo pasislėpti ar galėjo būti sunaikinti nusikaltimo pėdsakai žandarai turėjo imtis priemonių, kad tai neįvyktų. Ypatingais atvejais prokuratūra galėjo pavesti žandarams tirti ir nevalstybinius nusikaltimus, nors jų Žandarai galėjo ir netirti, jei turėjo tam rimtų priežasčių.

Geležinkelių policinių žandarų valdybos, tiesiogiai pavaldžios žandarų korpuso štabo viršininkui, be bendrų žandarų pareigų geležinkelio ruožuose atliko ir bendrosios policijos pareigas. Jei geležinkelis buvo privatus, šį žandarų darbą apmokėdavo geležinkelio savininkai. Bendroji policija geležinkelio ruožuose galėjo veikti tik pakviesta žandarų arba jei šių dėl kažkokių priežasčių nebūdavo.

Nusižengusius ir nusikaltusius žandarus bausti galėjo tik jų pačių valdžia. Prokuratūra apie žandarų nusikaltimus turėdavo informuoti žandarų vyresnybę ir, jeigu jai atrodydavo, kad bausmė nepakankama, galėdavo apie tai informuoti Justicijos ministrą, kad, suderinus su Vidaus reikalų ministru, būtų imtasi priemonių.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]