Asmenybės psichologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Asmenybės psichologija - psichologijos mokslo šaka, kuri tiria asmenybę ir jos asmeninius skirtumus. Šios krypties nagrinėjamos stirys: aiškaus asmenybės paveikslo sudarymas ir jo ar jos pagrindinių psichologinių vyksmų nustatymas, asmeninių skirtumų bei žmogaus prigimties nagrinėjimas.

Asmenybę galime apibrėžti kaip dinamišką bei organizuotą būtybę turinčią savybių rinkinį, kurie iškirtiniu būdu paveikia jo ar jos tikrovės suvokimą, nulemia žmogaus elgseną bei paskatas įvairiose situacijose.

Pagrindinės asmenybės teorijos: bruožų, psichoanalitinės, humanistinės, biologinės, bihevioristinės (elgesio) ir kognityvinės (pažinimo). Iki šiol nėra vienintelio asmenybės apibrėžimo. Dažniausiai tyrėjai ir psichologai nesiremia griežtai vienu apibrėžimu, o laikosi eklektinio požiūrio. Kai kurie tyrimai yra empiriniai pav. Didžiojo penketo modelis, kiti pabrėžia teorijos plėtrą, pav. psichodinamika. Daug dėmesio skiriama taikomajai asmenybės tyrimų sričiai.

Filosofinės prielaidos[taisyti | redaguoti kodą]

Daug idėjų, kurias išvystė praeities ir šiuolaikiniai asmenybės teoretikai, kilo iš pagrindinių filosofinių prielaidų. Asmenybės tyrinėjimas - tai ne vien empirinė disciplina, kadangi norėdama pateikti bendrąsias išvadas ji dažnai remiasi meno, mokslo ir filosofijos elementais. Žemiau įšvardytos penkios pagrindinės filosofinės prielaidos, dėl kurių iki šiol ginčijasi mokslininkai:

1. Laisvė ar determinizmas

Diskutuojama, ar mes kontroliuojame savo elgesį ir suprantame jo motyvus (Laisvė), ar mūsų elgesys yra kontroliuojamas nepriklausomai nuo mūsų valios (Determinizmas).

2. Paveldimumas ar aplinka Yra trys atsakymai į šį klausimą, kiekvieną iš jų patvirtina įvairių tyrimų rezultatai. Asmenybei daro įtaką genetika ir biologija, aplinka ir patyrimai, arba t. t. jų kombinacija. Šiuolaikiniai tyrimai parodo, kad daugumai asmenybės bruožų daro įtaką ir genetika, ir aplinka. Vienas iš šios teorijos pirmtakų yra C. Robert Cloninger, sukūręs Temperamento ir charakterio modelį.

3. Unikalumas ar universalumas

Klausiama, ar mes visi esame unikalūs (Unikalumas), ar visi yra iš esmės panašūs (Universalumas). Gordon Allport, Abraham Maslow ir Carl Rogers teigia, kad mes visi esame unikalūs. Tuo tarpu bihevioristinės ir kognityvinės teorijos šalininkai pabrėžia universalių principų svarbą.

4. Aktyvus ar atsakomasis

Ar mes veikiame mūsų pačių iniciatyva (Aktyvus), ar atsakome į išorės dirgiklius (Atsakomasis). Bihevioristai mano, kad žmonės yra savo aplinkos pasyviai formuojami, tuo tarpu humanistai ir kognityvistai teigia, kad žmonės yra aktyvūs.

5. Optimizmas ar pesimizmas

Vieni asmenybės teoretikai teigia, kad žmogus gali pakeisti savo asmenybę (Optimizmas), kiti mano, kad žmogus yra pasmerktas likti tokiu pačiu visą savo gyvenimą (Pesimizmas). Teorijos, pabrėžiančios mokymosi svarbą dažnai, tačiau ne visada, yra labiau optimistinės negu tos, kurios jo neakcentuoja.

Asmenybės teorijos[taisyti | redaguoti kodą]

Asmenybės teorijos kritikai teigia, kad asmenybė yra „plastiška“ ir gali keistis priklausomai nuo laiko, vietos, jausmų ar situacijų. Iš tiesų, asmenybės pasikeitimas gali būti dietos (arba jos nebuvimas), medicininių priežasčių, svarbių įvykių ar mokymosi padariniu. Tačiau daugelis asmenybės teorijų pabrėžia asmenybės stabilumą. Šiuo metu bene labiausiai palaikomu asmenybės apibrėžimu yra tapę JAV neurologo Paul Roe žodžiai: „asmenybė tai individo polinkis mąstyti pagal tam tikrą modelį, todėl jis taiko tam tikrą elgesio modelį“.

Bruožų teorijos[taisyti | redaguoti kodą]

Asmenybės bruožų teorija remiasi prielaida, kad asmenybės bruožai yra pastovūs, pasireiškia beveik visose situacijose bei daro įtaką žmogaus elgesiui. Bruožai išreiškiami skirtingai – tuo paaiškinama, kodėl kiekvienas žmogus yra unikalus. Bruožų teorijos – tai seniausia teorijų grupė.

Dažniausiai modeliai aprašo nuo trijų iki penkių plačių faktorių. Dar senovės graikai pastebėjo asmenybės skirtumus, žmones suskirstydami į ekstravertus ir intravertus. Tuo tarpu Hipokratas išskyrė keturis temperamentus, kurių pavadinimai vartojami iki šiol – sangvinikas, cholerikas, melancholikas ir flegmatikas.

  • Ernst Kretschmer pateikė pirmąją išsamiais tyrimais paremtą žmonių tipologiją pagal kūno struktūrą. Asteniškus (ploni žmonės su aštriais veido bruožais, ilgomis galūnėmis) žmones jis priskyrė šizotimikų grupei – jie yra jautrūs, linkę į uždarumą, intelektualią veiklą. Piknikai (apkūnieji) yra ciklotimiški – pasižymintys energija, agresyvumu, nuotaikų kaita. Tuo tarpu atletikai, priskiriami viskoziniam tipui, domisi fizine veikla, yra racionalūs, tačiau pasižymintys mąstymo ir emocijų nepaslankumu.
  • Gordon Allport aprašė skirtingus bruožų tipus, kuriuos taip pat vadino dispozicijomis. Pagrindiniai bruožai pasireiškia visose situacijose ir nusako asmenybės elgesį. Šalutiniai pasireiškiai tik konkrečiose situacijose. Šerdiniai bruožai persmelkia visą asmenybę ir apsprendžia jos gyvenimo būdą ir tikslą.
  • Hans Eysenck išskiria tris asmenybės bruožų dimensijas: ekstraversiją, neurotizmą bei psichotiškumą.
  1. atvirumas naujovėms (būdingas intelektualiems, lakios vaizduotės ir laisvo mąstymo asmenims),
  2. sąmoningumas (būdingas organizuotiems, patikimiems, atsakingiems asmenims),
  3. ekstraversija (būdinga draugiškiems, aktyviems, atkakliems asmenims),
  4. nuoširdumas (būdingas paslaugiems, atlaidiems, patikliems asmenims),
  5. neurotiškumas (būdingas dirgliems, irzliems, impulsyviems asmenims).
Didysis penketas aprašo svarbias asmenybės dimensijas, tačiau kai kurie mokslininkai šiuo metu teigia, kad tai nepilnas pagrindinių bruožų sąrašas, todėl siūlo į jį įraukti du papildomus bruožus: puikus/paprastas ir piktas/padorus.
  • John L. Hollando sukurtas RIASEC profesinio pasirinkimo modelis, dar vadinamas Hollando kodais, aiškina, kad šeši asmenybės bruožai leidžia žmogui pasirinkti tam tikrą karjerą. Jis skirsto žmones į realistiškus (praktikus), intelektualius, socialius, konvencialius, iniciatyvius ir kūrybingus, artistiškus. Modelis dažnai naudojamas profesiniame planavime.

Bruožų teorijos dažniausiai kritikuojamos dėl to, kad yra grynai aprašomosios, tačiau mažai dėmesio skiria asmenybės priežasčių paaiškinimams. Taip pat lieka pavojus, kad žmonės priims šias supaprastintas kategorijas, dar blogiau – bandys patarinėti remiantis tik tokia paviršutiniška asmenybės analize. Be to, bruožų teorija dažnai nepakankamai dėmesio skiria specifinių situacijų įtaką žmogaus elgesiui. Būtina suprasti, kad bruožai yra tik statistiniai apibendrinimai, kurie ne visada atspindi konkretaus individo elgesį.

Tipų teorijos[taisyti | redaguoti kodą]

Asmenybės tipai išskiria tam tikrus žmogaus tipus. Ši asmenybės teorijų kryptis skiriasi nuo bruožų teorijos tuo, kad bruožų teorija išskiria skirtingus lygmenis. Pav., pagal tipų teoriją, išskiriame du žmonių tipus – ekstravertus ir intravertus, tuo tarpu bruožų teorija teigia, kad ekstraversija ir intraversija tai tam tikros dimensijos kraštinės, todėl daug žmonių atsiduria per vidurį.

Asmenybės tipų idėją suformulavo Karlas Jungas ir William Marston. II pasaulinio karo metu, remiantis Jungo teorija, Isabel Brigs Myers ir jos mama Katharine C. Briggs, aprašė asmenybės tipus sukurdamos Myers-Briggs tipologiją.

A ir B tipo asmenybės teorija: Meyer Friedman ir jo bendradarbiai išskyrė A ir B elgesio modelius. Jie teigė, kad ambicingos ir agresyvios A tipo asmenybės turi didesnę riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, kadangi jie yra „streso narkomanai“. Tuo tarpu B tipo žmonės yra mažiau konkurencingi ir labiau atsipalaidavę, todėl rizika susirgti širdies ligomis yra mažesnė. Mokslininkas taip pat išskyrė AB žmogaus tipą. A ir B tipo teorija buvo labai kritikuojama psichologų, kadangi ji supaprastina daugybę asmenybės dimensijų.

Psichoanalitinės teorijos[taisyti | redaguoti kodą]

Psichoanalitinės krypties asmenybės teorijos aiškina individo elgesį įvairių asmenybės dalių interakcija. Šios krypties pradininkas – Zigmundas Froidas. Froido teorijoje svarbiausią vietą užima dinamiški psichologiniai konfliktai, vykstantys pasąmonėje.

Froidas padalijo žmogaus asmenybę į tris komponentus: Id, ego ir superego. Id veikimas grindžiamas malonumo principu – jei nevaržytų tikrovė, nedelsiant būtų siekiama pasitenkinimo. Ego veikia pagal realybės principą: Id impulsus siekia patenkinti tikroviškais būdais. Tuo tarpu superego tai sąžinės balsas, kuris verčia ego atsižvelgti ne tik į tikrovę, bet ir į idealus. Jis kreipia dėmesį į tai, kaip privalu elgtis. Superego išsivysto vėliausiai, internalizuodamas tėvų ir kultūros moralines nuostatas ir vertybės vaikystėje. Froido manymu, asmenybė yra grindžiama šių trijų komponentų interakcijomis. Be to, jis išskyrė dvi energijas (seksualinę ir agresyvią), kurios kyla atitinkamai iš „Eros“ (seksas, savisaugos instinktai) ir „Thanatos“ (mirtis, susinaikinimo instinktai).

Froidas pasiūlė penkias psichoseksualines raidos stadijas. Jis manė, kad suaugusiojo asmenybė susiformuoja dar vaikystėje. Fiksacijos, besivystančios pirmosiose stadijose, gali atsispindėti vėlesniame gyvenime bei elgesyje.

Alfredas Adleris sutiko su Froidu, kad vaikystė asmenybės raidai iš tiesų yra labai svarbi ir manė, kad jai daro įtaką vaiko gimimo eiliškumas. Pagal Adlerį, vyriausias vaikas yra tas, kuris užsibrėžia aukštus tikslus, taip norėdamas atgauti dėmesį, kurį prarado gimus antram vaikui. Norėdami pranokti vyresnį vaiką, viduriniai vaikai yra ambicingi ir konkurencingi, tačiau šlovė jiems nerūpi. Jauniausias vaikas yra socialus, tačiau labiau priklausomas, lyg naujagimis. Vienintelis vaikas šeimoje mėgsta būti dėmesio centre ir greitai išauga, tačiau jam nepavyksta tapti savarankiškam.

Tuo tarpu Karen Horney išskyrė „tikrojo aš“ ir „idealiojo aš“ raidą. Ji manė, kad visi žmonės turi šias dvi nuomones apie save. „Tikrasis aš“ – tas, kuris tu iš tiesų esi, tavo asmenybė, vertybės ir moralė; tačiau „idealusis aš“ tai t. t. konstruktas, taikomas sau, kad galėtum atitikti socialiniams ir asmeniniams tikslams bei normoms.

Bihevioristinės teorijos[taisyti | redaguoti kodą]

Bihevioristinės (elgesio) krypties atstovai asmenybę supranta kaip elgesio reakcijų visumą. Šią mokyklos pradininkas – Burhussas Frederikas Skineris, kuris pabrėžė abipusę asmens arba „organizmo“ ir jos aplinkos įtaką. Pavyzdžiui, Skineris teigė, kad vaikai daro ą nors blogai norėdami gauti dėmesį, kuris tuo metu veikia kaip tam tikras pastiprinimas. T. y. vaikas verkia, kadangi praeityje jo verksmas atkreipė kažkieno dėmesį. Savo teoriją jis pavadino operantiniu sąlygojimu.

Tuo tarpu Ivanas Pavlovas yra žinomas dėl klasikinio sąlygojimo (eksperimentai su šunimis).

Socialinės kognityvinės teorijos[taisyti | redaguoti kodą]

Ši teorija ypatingą dėmesį skiria elgesio socialinėms priežastims ir kognityvinių mąstymų svarbai visuose žmogaus funkcionavimo aspektuose – motyvacijoje, emocijose ir veikloje.

Žinomiausias teorijos atstovas – Albertas Bandūra, teigė, kad žmogaus elgesį lemia nuolatinė pažinimo, aplinkos ir elgesio tarpusavio sąveika. Tokį elgesio priežastingumo aiškinimo principą Bandūra pavadino savitarpio determinizmu. Jis yra geriausiai žinomas dėl „lėlės Bobo“ eksperimento. Per šiuos eksperimentus Bandūra parodė vaikų darželio auklėtiniams filmukus, kur suaugusieji spyrė šiai lėlei bei naudojo verbalinę agresiją. Vėliau vaikai, įėję į žaidimų kambarį, pamatę lėlę bei plaktukus. Tyrėjai pastebėjo, kad grupė vaikų žaidimų metu pradėjo lėlę mušti. Bandūra tai pavadino modeliavimu.

Humanistinės teorijos[taisyti | redaguoti kodą]

Humanistinė psichologija pabrėžia, kad žmogus turi laisvą valią ir pats nustato savo elgesį. Taigi, humanistinėje psichologijoje dėmesys skiriamas subjektyviai asmens patirčiai, o ne galutiniams veiksmams, lemiantiems elgesį. Žinomiausi šios teorijos atstovai – Abraham Maslow ir Karlas Rodžersas.

Didžiają savo laiko dalį Maslow skyrė „savęs aktualizavimui“ bei tiems, kurie „daro tai, ka geriausiai sugeba daryti“. Pagrindinės savęs aktualizuojančių asmenų charakteristikos:

  1. sąmoningumas – gebėjimas visą laiką jausti malonumą ir pagarbą gyvenimui;
  2. realistiškumas ir dėmesio kreipimas į problemą – šie žmonės turi tendenciją kreipti dėmesį į problemas jų aplinkoje ir jas spręsti
  3. pritarimas/spontaniškumas – jie pripažįsta savo aplinką ir suvokia, kad kai kurie dalykai yra nekintami
  4. nedoras humoro jausmas/demokratiškumas – jiems nepatinka anekdotai apie kitus, kurie gali būti įvertinti kaip įžeidimas. Jie turi draugus visuose socialiniuose sluoksniuose, palaiko artimas draugystes su skirtingų religijų ir įsitikinimų žmonėmis.

Biopsichologinės teorijos[taisyti | redaguoti kodą]



Papildomam skaitymui[taisyti | redaguoti kodą]

  • Aidas Permanas, Antanas Goštautas ir kt. Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Vytauto Didžiojo universitetas, 2004 m. ISBN 9955-12-0011-8
  • Algimantas Dževečka. Asmenybės psichologijos praktikumas. Edukologija, 2008 m., ISBN 978-9955-20-352-0