Arvydas Juozaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Arvydas Juozaitis
AJuozaitis.jpg
Gimė: 1956 m. balandžio 18 d. (58 metai)
Lietuva Vilnius
Veikla: Lietuvos filosofas, rašytojas, publicistas, sportininkas, politinis bei visuomenės veikėjas
Alma mater: Vilniaus universitetas
Žymūs apdovanojimai:

Arvydas Juozaitis (g. 1956 m. balandžio 18 d. Vilniuje) – filosofas, rašytojas, publicistas, sportininkas, politinis ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

1980 m. baigė Vilniaus universitetą, ekonomistas. 1986 m. VU apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Vilhelmas Diltėjus: istorinis subjektas ir subjektyvioji realybė“.

19851987 m. Lietuvos konservatorijos dėstytojas, 19872001 m. Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis. [1] 19982004 m. Vilniaus universiteto Tarptautinės verslo mokyklos dėstytojas. 20012003 m. LR Ministro Pirmininko patarėjas švietimo ir kultūros klausimais, 20042009 m. Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrado srityje kultūros atašė. 20092012 m. gyveno Rygoje. Nuo 2012 m. dirba LTOK viceprezidentu.

Sportinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

  • 19741977 m. daugkartinis Lietuvos plaukimo čempionas ir rekordininkas
  • 1976 m. TSRS plaukimo čempionas ir rekordininkas
  • TSRS Tarptautinės klasės sporto meistras
  • 1976 m. Monrealio XXI olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas 100 m. krūtine – 1:04.23; 200 m. krūtine – 6 vieta; 4x100 kombinuotoje estafetėje – 5 viena; Olimpinis rekordininkas 100 m krūtine.
  • 1976 m. Peskaroje (Italija) Europos taurės laimėtojas.
  • 1988 m. vienas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo iniciatorių, komiteto Generalinės asamblėjos ir Vykdomojo komiteto narys.
  • 2003 m. LTOK Kilnaus sportinio elgesio komiteto prezidentas
  • 2012 m. LTOK Viceprezidentas

Politinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

1988 m. vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų ir iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio seimo narys, seimo tarybos narys. Pirmuose laisvuose rinkimuose (1989) į TSRS Liaudies Deputatų suvažiavimą Sąjūdžio iškeltas prieš LKP CK I sekretorių A. Brazauską. Politinės kovos su Maskva sumetimų vardan, likus kelioms savaitėms iki rinkimų savo kandidatūrą nuėmė. 1990 m. vienas iš Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų.

19941998 m. Santarvės fondo kūrėjas ir pirmininkas.

Literatūrinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

1988 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio leidinio „Sąjūdžio žinios“ redaktorius ir leidėjas; 1990 m. savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ vienas iš steigėjų, redaktorius ir leidėjas; 19952000 m. žurnalo „Naujoji Romuva“ vyriausiasis redaktorius.[2] 2007–2009 m. – žurnalo „Baltika“ (Kaliningradas/Karaliaučius) ir žurnalo „Paralelės“ (Kaliningradas/Karaliaučius-Klaipėda) redakcinių kolegijų narys.

Pastatytos pjesės
  • „Veidas lange“ – 1996, Klaipėdos dramos teatras, rež. P. Gaidys;
  • „Iliuzijų slėnis“ – 1996, LTV, rež. V. Svirskis;
  • „Vien žingsniai“ – 1996, LR, rež. A. Pociūnas;
  • „Vyras iš gatvės“ – 1998, Tauragės liaudies teatras, rež. G. Urmonaitė;
  • „Šuns metai“ – 1999, Tauragės liaudies teatras, rež. G. Urmonaitė;
  • „Salomėja“ – 2007, Šiaulių teatras, rež. A. Vidžiūnas;
  • „Potsdamo aikštė“- 2008, Kaliningrado/Karaliaučiaus šokio teatras „Inkliūzai“, rež. N. Agulnik;
  • „Širdis Vilniuje“ – 2012, Valstybinis Jaunimo teatras, Vilnius, rež. J.Vaitkus ir A.Vidžiūnas.
  • Dokumentinio filmo apie Tėvą Stanislovą – „Stotis tyloje“ – scenarijaus autorius ir kūrėjas – 1997, Vilnius, studija "А", rež. A. Bugvilionienė.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Sąjūdis ir demokratija, Vilnius, Periodika, 1990 m.
  2. Valdžia ir laisvė, Vilnius, Žurnalistika, 1990 ir 1998 m.
  3. Lietuvos nepriklausomybės judėjimas ir nacionalinės mažumos (The Lithuanian Independence Movement and National Minorities), Frankfurt am Main, J. W. Goethe-Universitat, 1992 m.
  4. Nepriklausomybės kryžkelė, Vilnius, Liktarna, 1992 m.
  5. Tarp žmonių, Vilnius, 1993 m.
  6. Laiškai post scriptum, Vilnius, 1995 m.
  7. Šanchajaus istorijos, Kaunas, Santara, 1995 m.
  8. Tėvas Stanislovas, Vilnius, Džiugas, 1995–1997 m., trys leidimai
  9. Alsavimas, Kaunas, Santara, 1996 m.
  10. Salomėja – sunkiausi metai, Vilnius, Regnum, 1997 ir 1999 m.
  11. Vilniaus langas–1997, Vilnius, Margi raštai, 1998 m.
  12. Prisilietimai, Vilnius, Pradai, 1999 m.
  13. Vilniaus langas–1998, Vilnius, Margi raštai, 1999 m.
  14. Vilniaus langas–1999, Vilnius, Margi raštai, 2000 m.
  15. Ištvermės metai ir A. Brazauskas: 1990–1997 metų politinė patirtis, Vilnius, 2001 m.
  16. Kultūros įkvėpiai, Vilnius, Mažasis vyturys, 2001 m.
  17. Laikraštis, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003 m.
  18. Karalių miestas be karalių, Klaipėda, Eglės leidykla, 2006–2007 m., trys leidimai – ISBN 9955-542-25-X
  19. Ryga – niekieno civilizacija, Alma littera, 2011–2012 m., trys leidimai – ISBN 978-9955-38-995-8
  20. Gyvųjų teatras, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m., – ISBN 978-9986-39-739-7

Įvertinimas[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1992 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos Vinco Kudirkos premija
  • 1997 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino Penktojo laipsnio ordinas
  • 2004 m. Literatūrinė „Varpų“ premija
  • 2007 m. Literatūrinė Ievos Simonaitytės premija
  • 2009 m. Klaipėdos „Tolerancijos sparnai“
  • 2011 m. Baltijos asamblėjos literatūros premija
  • 2012 m. Liudviko Rėzos premija
  • 2014 m. Juozo Keliuočio literatūrinė premija

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 196 psl.
  2. Arvydas Juozaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006