Arkliai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Equus | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Prževalskio arklys (Equus caballus przewalskii) |
||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
|
Arkliniai (Equidae) – neporakanopių (Perissodactyla) žinduolių šeima, kurioje yra vienintelė arklių (Equus) gentis. Vidutinio dydžio - kūno aukštis 110-160 cm, masė 120-400 kg, gerai pristaikę greitam bėgimui kanopiniai žvėrys.
Priekinių ir užpakalinių galūnių išlikęs tik III pirštas. Jį saugo stiprios kanopos. Po oda slypi tik II ir IV pirštų liekanos. Trečiasis delnakaulis ir slėsnakaulis labai pailgėję. Priekinių kojų sumažėjęs alkūnkaulis suaugęs su stipinkauliu, o užpakalinių kojų blauzdikaulis suaugęs su rudimentiniu šeivakauliu. Raktikaulis išnykęs. Kojos juda tik sagitalinėje plokštumoje. Priekinės kojos su liemeniu jungiasi laisvai, raumenimis ir tai švelnina galūnių smūgius į žemę. Turi 44 dantis, jie gerai pritaikyti pertrinti kietą žolę, kurią nukanda stipriais kandžiais. Skruostiniai dantys aukštais vainikais, turi labai sudėtingą malamąjį paviršių. Arklių kaip ir asilų bei zebrų rega, klausa bei uoslė išsivystę labiau negu žmogaus. Greiti ir ištvermingi bėgiotojai. Prisitaikę gyventi stepėse ir pusdykumėse. Visi arklių genties atstovai minta žole bei krūmokšniais. Būdami labai visuomeniški, jie gyvena šeimyninėmis grupėmis, kurios sudaro bandą. Arkliai, ieškodami maisto bei vandens arba bandydami pasislėpti nuo musių ir moskitų, kankinančių juos per karščius, nukeliauja didelius nuotolius.
Seniausi arklių protėviai gyvenę eocene, buvo šuns didumo eochipai (Eochippus). Jų priekinės galūnės buvo su keturiais pirštais, o užpakalinės - su trim pirštais. Vėliau išsivystė stambūs vienpirščiai dabartiniai arkliai (Equus). Arklių evoliucijos centras Šiaurės Amerika. Iš ten jie kelis kartus buvo pasklidę po Euraziją ir Afriką, o ledynmečio pradžioje buvo patekę ir į Pietų Ameriką. Istoriniais laikais arkliai išliko tik Eurazijoje ir Afrikoje.
Šeimoje (ir gentyje) išlikusios 8 rūšys. Viena zebrų rūšis, porūšis ir du laukinio arklio porūšiai jau išnykę.
- Laukinis asilas (Equus asinus)
- Stepinis zebras (Equus burchellii)
- Arklys, tarpanas (Equus caballus)
- Prževalskio arklys (Equus caballus przewalskii)
- Miškinis tarpanas (Equus caballus silvaticus) - išnykęs
- Stepinis tarpanas (Equus caballus gmelini) - išnykęs
- Dykuminis zebras (Equus grevyi)
- Kulanas (Equus hemionus)
- Kiangas (Equus kiang)
- Onagras (Equus onager)
- Kvaga (Equus quagga) - išnykusi
- Kalninis zebras (Equus zebra)
[taisyti] Arklių prijaukinimas
Pirmieji patikimi duomenys apie arklių prijaukinimą yra iš Ukrainos, kur žmonės prieš 6000 metų augino arklių ir raguočių bandas žolėtose stepėse. Tuo metu senovės Egipte ir Arabijoje buvo prijaukintas Afrikos laukinis asilas. Iš pradžių arkliais ir asilais nebuvo jodinėjama, bet jie buvo kinkomi į dvikinkius arba kovinius vežimus. Pirmosios žinios apie arklių panaudojimą žmonijos karuose siekia III tūkstantmetį pr. m. e. pagal istorinius šaltinius, apie 2300 m. pr. m. e. Mesopotamijoje prijaukinti arkliai traukė kovinius vežimus. Vėliau nešė raitelį - atsirado pirmoji kavalerija. Iki mūsų eros pradžios arklius - kaip traukiančiąją ir nešančiąją jėgą - kariniams tikslams pradėjo naudoti ir kitos tautos, kurių gyvenamos vietos sutapo su laukinių arklių arealais. Pirmykščių arklių ūgis neviršijo metro. Teigiama, jog būtent jų panaudojimas karuose, per tūkstantmečius privertė kai kurių veislių arklius išaugti iki dabartinių gabaritų. Iki Homero laikų jojimas asilais ir arkliais tapo įprastu keliavimo būdu, bet kovos vežimai tebebuvo naudojami karuose. Klasikiniu civilizacijos laikotarpiu senovės graikai ir romėnai statė specialias arenas ir tiesė kelius arklių lenktynėms, suteikdavusioms daug išgyvenimų miniai, stebinčiai varžybas, kuriose dalyvaudavo raiteliai, važnyčiotojai ir arkliai.
[taisyti] Šaltiniai
- Baleišis, R. Pasaulio kanopiniai žvėrys. Vilnius: Vilniaus Ekologijos institutas, 2009. 5-6 psl. ISBN 9986-443-36-9.
- Mačionis A., Stuburinių zoologija. Vilnius: Mokslas. 1989. 304-305 psl. ISBN 5-420-00277-9
- Catalogue of Life: 2009 Annual Checklist - Equus
