Architektūros paveldas

Pridėti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Architektūros paveldas – pasaulio kultūros paveldo dalis, apimanti architektūros statinius bei urbanizuotas vietoves, turinčias išskirtinę istorinę, meninę bei kitokią kultūrinę vertę.

Objektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Architektūros paveldą sudaro pavieniai pastatai, jų grupės (kompleksai ir ansambliai), istorinės miestų dalys, senamiesčiai, kitos kultūros vertybės. Daugumoje pasaulio valstybių architektūros paveldas yra saugomas įstatymų, moksliškai tiriamas ir tvarkomas.

Svarbiausios architektūros paveldo apsaugos priemonės:

  • mokslinės – tyrimas, vertinimas, klasifikacija, inventorizacija
  • teisinės bei administracinės – objektų pripažinimas architektūros paveldu, apskaita, teisinių dokumentų rengimas, apsauga ir kontrolė
  • praktinės – architektūros paveldo populiarinimas bei panaudojimas ir tvarkymas remiantis istoriniais, architektūriniais, archeologiniais ir kitais moksliniais tyrimais.

Architektūros paveldo tvarkymo rūšys:

  • priemonės, išsaugančius objekto autentiškumą, jo esamą apimtį, ruošiančios jį ilgam saugojimui ir eksponavimui – remontas, konservavimas
  • restauravimas – objekto autentiškumo išsaugojimas, jo estetinės bei istorinės vertės atskleidimas su jo sunykusių elementų pagrįstu atkūrimu,
  • rekonstravimas – istorinis sunykusios ar iš dalies išlikusios vertybės ar jos istorinio vaizdo ir ypatumų atkūrimas
  • pritaikymas - rekonstravimas – pertvarkymai keičiant objekto paskirtį
  • regeneravimas – urbanizuotos vietovės išsaugojimas, išryškinimas arba atgaivinimas.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Architektūros paveldo apsaugos pradmenų buvo jau antikoje. V a. Romoje buvo išleistas ediktas dėl imperijos senovės statinių neliečiamumo. XV a. Romos popiežiai paskelbė dokumentą apie meno objektų saugojimą. Valstybinės paminklosaugos pradžia laikomi 1795 m., kai Prancūzijos Nacionalinis konventas priėmė dokumentą apie vertingų istorijos ir kultūros objektų saugojimą. 1830 m. Prancūzijoje įsteigta Paminklų inspekcija. XIX a. paminklų apsauga imta rūpintis visoje Europoje. Mokslinių principų taikymo stilistiniam restauravimui pradininku laikomas prancūzas E. Violet le Ducas.

Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje, ypač Italijoje intensyviai restauruoti pastatai. 1931 m. Tarptautinėje muziejų konferencijoje (IMO) buvo priimtas pirmasis pasaulyje paminklosaugos dokumentas „Atėnų chartija“, kurioje išdėstyti architektūros paveldo apsaugos ir restauravimo bei architektūros paminklo su jo aplinka saugojimo pagrindiniai principai.

Po Antrojo pasaulinio karo architektūros paveldo apsaugą koordinuoja UNESCO. Jos iniciatyva 1954 m. paskelbta „Hagos konvencija“ dėl kultūros vertybių apsaugos karo metu, 1972 m. priimta Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencija bei valstybinės paminklosaugos rekomendacijos, pradėtas sudarinėti Pasaulio kultūros ir gamtos paminklų sąrašas. 2001 m. sąraše buvo įrašyta 690 objektų iš 122 pasaulio valstybių, tarp jų 2 Lietuvos – nuo 1994 m. Vilniaus senamiestis ir nuo 2000 m. Kuršių nerija. 1964 m. priimta „Venecijos chartija“ apie architektūros paminklų konservavimą ir restauravimą, įkurta paminklosaugos specialistų ir restauratorių tarptautinė organizacija ICOMOS, kuri 1987 m. priėmė Istorinių miestų apsaugos chartiją. 1985 m. Europos Taryba paskelbė architektūros paveldo tarptautinę konvenciją, 1996 m. paskelbta Helsinkio deklaracija apie naudojamo architektūros paveldo saugojimą.[2]

Architektūros paveldas Lietuvoje iki 1990 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje iki XIX a. tik domėtasi istorine praeitimi. Architektūros paminklais rūpintis pradėta XX a. pradžioje. 1902-1909 m. moksliniais pagrindais buvo restauruotos Vilniaus Šv. Onos bažnyčia, Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčia. 1905 m. šiek tiek konservuoti Trakų salos pilies priešpilio bokštai.

1907-1940 m. veikė Lietuvių mokslo draugija, kuri rūpinosi senovės paveldu. Jos pastangomis buvo išgelbėta Vilniaus Aukštutinės pilies liekanos. 1919 m. įsteigta Valstybės archeologijos komisija rūpinosi architektūros paveldu. 1938 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus iniciatyva pradėti sudarinėti architektūros paminklų sąrašai. 1940 m. priimtas pirmasis „Kultūros paminklų apsaugos įstatymas“, įkurta kultūros paminklų apsaugos įstaiga.

Nuo 1949 m. Lietuvos architektūros paveldas buvo saugomas pagal sovietinius kultūros paminklų apsaugos nuostatus. 1950 m. Vilniuje įkurta pirmoji kultūros paminklų tyrimo, konservavimo, restauravimo darbų organizacija - Mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės, vėliau išaugusios į Respublikinį paminklų restauravimo trestą, ir Paminklų konservavimo institutas (dab. AB Paminklų restauravimo institutas). 1961 m. patvirtintas pirmasis architektūros paminklų sąrašas. 1963-1990 m. paminklosaugai vadovavo Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdyba.

Svarbiausi institute atlikti rekonstrukcijos ir restauravimo projektai:

Architektūros paveldas Lietuvoje po 1990 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1990 m. Lietuvoje įsteigtas Paminklotvarkos departamentas ir Kultūros paveldo apsaugos inspekcija. 1994 m. priėmus Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą šios organizacijos reorganizuotos į Kultūros vertybių apsaugos departamentą, įsteigta Valstybinė paminklosaugos komisija.

Architektūros paveldas pagal savo reikšmę ir apsaugos lygį suskirstytas į:

  • valstybinės reikšmės, įskaitant pasaulinės reikšmės, objektus
  • kultūros paminklus
  • valstybinės reikšmės ir savivaldybių reikšmės kultūros vertybes.

Architektūros paveldą sudaro 1203 (2001 m.) pastatai, kompleksai, ansambliai ir 65 urbanizuotos vietovės, įrašyti į Lietuvos Kultūros vertybių registrą. Pastarasis, atsižvelgiant į paveldosaugos žinių lygį, vertybių fizinės būklės kitimus, naujų vertybių išaiškinimą, nuolat pildomas bei tikslinamas.[3]

Svarbiausi paminklotvarkos ir restauravimo darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • J. Glemža. Paminklosaugos raida Lietuvoje. Kultūros paminklai, 2000 Nr. 7
  • J. Glemža. Pamjatniki archilekiury Litvy. Leningrad, 1978.
  • Fitch, James Marston. Historic Preservation: Curatorial Management of the Built World. Charlottesville, VA: University Press of Virginia, 1990.
  • Jokilehto, Jukka. A History of Architectural Conservation. Oxford, UK: Butterwort/Heinemann, 1999.
  • Munoz Vinas, Salvador. Contemporary Theory of Conservation. Amsterdam: Elsevier/Butterworth Heinemann, 2005.
  • Page, Max & Randall Mason (eds.). Giving Preservation a History. New York: Routledge, 2004.
  • Price, Nicholas Stanley et al. (eds.). Historical and Philosophical Issues in the Conservation of Cultural Heritage. Los Angeles: The Getty Conservation Institute, 1996.
  • Ruskin, John. The Seven Lamps of Architecture. New York: Dover Publications, 1989. Originally published, 1880. Important for preservation theory introduced in the section, "The Lamp of Memory."
  • Stipe, Robert E. (ed.). A Richer Heritage: Historic Preservation in the Twenty-First Century. Chapel Hill, NC: The University of North Carolina Press, 2003.
  • Tyler, Norman. Historic Preservation: An Introduction to its History, Principles, and Practice. New York: W. W. Norton & Company, 2000.
  • Viollet-le-Duc, Eugène Emmanuel. The Foundations of Architecture; Selections from the Dictionnaire Raisonné. New York: George Braziller, 1990. Originally published, 1854. Important for its introduction of restoration theory.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Jonas Rimantas Glemža. Architektūros paveldas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 732 psl.
  2. ↑ Jonas Rimantas Glemža. Ten pat, 732 psl.
  3. ↑ Jonas Rimantas Glemža. Ten pat, 732 psl.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Architektūros_paveldas&oldid=4944831"