Archeologinis datavimas

Archeologinis datavimas – laiko skaičiavimo būdas ar metodas archeologinių radinių ir archeologijos paminklų amžiui nustatyti.

Metodai

1836 m. danas Kristianas Tomsenas pasiūlė priešistorės senienas skirstyti pagal medžiagą, iš kurios jos pagamintos – akmuo, žalvaris, geležis. Šis būdas naudojamas iki šiol archeologinės kultūros priskyrimui pakankamai ilgam laikotarpiui. (Žiūrėkite: akmens amžius, bronzos amžius, geležies amžius)

Pagrindinės datavimo sistemos – santykinė ir absoliutinė. Santykinei sistemai priskiriamas ankstyviausias archeologinio datavimo – lyginamasis datavimo metodas: archeologiniai radiniai lyginami su dar egzistuojančių primityvių tautų buitimi. Jį pagrindė švedas Svenas Nilsonas.

Santykinės archeologinio datavimo sistemos pagrindiniai metodai – stratigrafinis ir tipologinis. Pirmąjį metodą pagrindė anglų geologas Čarlzas Lajelis. Jis gamtiškai susiformavusiuose žemės sluoksniuose randamus žmogaus darbo veiklos pėdsakus skyrė tų sluoksnių susidarymo laikotarpiams.

Tipologinį metodą pagrindė anglas Augustas Pitas Riversas. Šio metodo pagrindinis principas – nustatyti vieno archeologinio objekto radinių tipus, t. y. suskirstyti juos pagal medžiagą, formą bei paskirtį ir palyginti su kitų archeologinių paminklų radinių tipais. Naudojamas iš dalies, nes kultūros atskirose teritorijose plėtojasi nevienodai, turi daug atgyvenų.

Prie santykinių priskiriamas ir hidrologinis metodas: vandens lygio svyravimų laikotarpiai lyginami su buvusių gyvenviečių topografija. Paplito švedų geologo L. Posto pasiūlytas žiedadulkių analizės (palinologinis) metodas. Juo nustatoma ir lyginama skirtingų kultūros sluoksnio lygių įvairių augalų žiedadulkių procentinė išraiška.

Plačiausiai naudojami absoliutinės sistemos – absoliutaus amžiaus nustatymo – metodai, dažniausiai – Čikagos universiteto profesorius V. Libio 1946 m. pasiūlytas radioaktyviosios anglies arba radiokarboninis datavimo metodas. Radinio amžius nustatomas pagal išlikusios radioaktyviosios anglies (^I4C) kiekį organinėje medžiagoje ir jos skilimo pusėjimo trukmę (pusperiodį). Kadangi pusėjimo trukmė 5730±40 metų, paleolito ir mezolito laikotarpių radiniams ir antropologinei medžiagai datuoti taikomas kalio–argono metodas.

Radioaktyviosios anglies metodu nustatytas datas JAV astronomas Endriu Elikotas Daglasas pasiūlė patikslinti dendrochronologiniu metodu, paremtu Kalifornijoje ilgai augančių pušų (Pinus aristata) rievių skaičiumi ir dydžiu. Nustatyta 7117 metų dendrochronologinė diagrama. Radioaktyviosios anglies metodu gautos ir dendrochronologiniu patikslintos datos vadinamos kalibruotomis.

Absoliučiam amžiui nustatyti dar naudojami paleomagnetinis (pagal išdegto molio įmagnetėjimą), geochronologinis (pagal juostuotuosius molio sluoksnius) ir kt. metodai.