Archeogenetika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Archeogenetikamokslas tiriantis žmonių genomo ypatybes ir raidą ankstyvaisias žmonijos egzistavimo ir migravimo etapais. Remiasi žmonių ir jų pirmtakų liekanų DNR analize, dabartinių populiacijų tyrimais.

Atsirado praėjusio šimtmečio viduryje pradėjus tirti kraujo grupių pasiskirstymą įvairiose populiacijose. Pradininkais laikomi Liudvikas ir Hanka Heršfeldai (Ludwik Hanka Herschfeld), Viljamas Boidas (William Boyd), Artūras Mura (Arthur Mourant), ir Luka Kavali – Sforca (Luca Cavalli-Sforza), 1994 m. publikavęs mokslinį darbą apie žmonių genų pasiskirstmo geografiją ir istoriją.

Terminą archeogenetika pasiūlė žymus anglų archeologas, indoeuropeistas lordas K. Renfriu (C. Renfrew), naudojantis jos metodus savo tyrimuose apie senovę. Svarbiausiais archeogenetikos pasiekimais laikytinas visos žmonijos genomo evoliucijos, sukeltos natūralių mutacijų, „medžio“ nustatymas, o taip pat įrodymas, kad, pvz., dauguma europiečių – vieno protėvio, kuris, manoma, gyveno apie 40 tūkst. m. pr. m. e. Centrinėje Azijoje ir pirmas patyrė M173 mutaciją – daugumos dabartinių europiečių genetinį markerį (žr. mokslinį straipsnį apie archeogenetinius tyrimus genomo raidos „medį“, žmonių plitimą pasaulyje (angl.)). Šie atradimai leido chronologizuoti skirtingų žmonijos genetinių grupių atsiradimą bei nusakyti pirmąsias žmonijos migracijas nuo paleolitoAfrikos į kitus žemynus iki neolito pabaigos, spręsti indoeuropiečių problemą. Vakaruose yra populiari Oksforde sudaryta „7 Ievos dukrų“ genetinė klasifikacija.

Archeogenetikai tiria ne tik paties žmogaus bet ir ilgai su juo gyvenusių parazitų (tokių kaip galvinė utėlė) genomus.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]