Arakano karalystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pietų Azijos regionas:
Rakhuing
AndawTempelDerFussi.jpg
Šalis: Mianmaras (Rakhinas), Bangladešas (Čitagongas)
Tautos: arakaniečiai (mogh), rohingja (bengalai)
Valstybės: Arakano karalystė
Miestai: Akjabas, Čitagongas, (Mrauku)
India 600ad v2.jpg

Arakano karalystė – iki 1784 m. nepriklausoma istorinė valstybė, egzistavusi dabartinio Mianmaro vakarinėje pakrantėje (dabartinė Rachinų valstija) ir Bangladešo pietryčiuose (dab. Čitagongo sritis). Jos valdytos teritorijos sudaro istorinį Arakano (mjan. ra.khuing ) regioną, gyvenamą arakaniečių (arba rachinų).

Regiono pavadinimas kildinamas iš pali kalbos žodžio Rakhapura („Rakšasų žemė“).

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Arakano krantas.

Istorinis Arakano regionas sudaro siaurą ilgą iš šiaurės į pietus nutįsusį ruožą, prisiglaudusį prie Bengalijos įlankos, kuri tampa regiono vakarine riba. Tai – vadinamasis Arakano krantas, kurio ilgis apie 225 km, o plotis plačiausioje vietoje siekia 60 km. Geografiškai iš rytų yra atskirtas Rakhainų kalnų, kurie sudaro natūralią ribą, skiriančią nuo Iravadžio baseino. Šiaurėje regionas susisiekia su Bengalijos lyguma (istorine Bengalija).

Regionas išvagotas gausių kalvų grandinių, kurios eina lygiagrečiai Rakhainų kalnagūbriui. Tarp jų išsidėstę derlingi slėniai, upės, ežerai. Gausu jūrinių salų.

Senieji Arakano gyventojai yra arakaniečiai, kalbantys mjanmų kalbos dialektu, tačiau turintys stiprią tapatybę ir atskirą istoriją, kas leidžia juos laikyti atskira tauta. Be jų regione gyvena bengalų kilmės rohingja, kalbantys bengalų kalbos dialektu. Tarp šių dviejų pagrindinių etninių grupių egzistuoja ir religinė perskyra: arakaniečiai yra budistai, o rohingja – musulmonai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Kultūriškai Arakano regionas buvo savotiška buferinė zona, įtakojama dviejų skirtingų kultūrų: indiškosios iš vakarų, ir mjanmiškosios iš rytų. Abi šios kultūros atsispindi žmonių kalboje, gyvenimo būde. Karalystės istorija skirstoma į keturis ilgus laikotarpius, pagal sostinės vietą.

Dhanavati laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Dhanavati laikotarpis.

Dhanavati laikotarpiu tradiciškai, remiantis kronikomis, laikomas 3325 m. pr. m. e.-326 m., nors jo istoriškumas nėra įrodytas. Legendos pirmuoju karaliumi laiko Maraju, tačiau pirmieji archeologiniai radiniai iš šio laikotarpio randami tik iš pirmųjų mūsų eros amžių. Regionas indų šaltiniuose prieš mūsų erą buvo vadinamas Kala mukha („juodieji veidai“), vėliau pavadintas „Rakšasų vieta“. Indų įsivaizdavimu, čia gyveno juodi žmonės, neretai kanibalai. Arakanas taip pat pasirodo graikų žemėlapiuose. Strabonas čia pažymėjo pirmąsias gyvenvietes. I a. graikai šią teritoriją vadino Argyre (t. y. „sidabro šalimi“).

Arakano istorijos pradžia laikomas kolonistų iš Indijos antplūdis pirmaisiais mūsų eros amžiais. Šie kolonistai, vykdydami prekybą ir misijas į rytus (Pietryčių Aziją), greitai kolonizavo Arakano krantą, atnešdami čia Indijos kultūrą. Taigi, šiuo laikotarpiu valstybė buvo labai induizuota. Nepriklausomai nuo vietos gyventojų etninės sudėties, arakaniečiai rašė sanskritu, išpažino indų dievus, o dinastijos kildino save iš tuometinės Indijos dinastijų. Nors legendos teigia, jog pats Šakjamunis lankėsi sostinėje VI a. pr. m. e., manoma, jog budizmas regioną pasiekė šiek tiek vėliau. Bet kokiu atveju, jis jau buvo įsitvirtinęs vietos gyventojų tarpe iki IV a.

Mūsų eros pirmųjų amžių Arakano sostinė buvo Dhanavati miestas (pali kalba tai reiškė „apdovanotas grūdais“) buvo apjuostas plytų sienomis, ir buvo maždaug 4,5 km² ploto. Jau Dhanavati laikotarpiu Arakanas ekonomiškai suklestėjo kaip svarbus tarpininkas tarp Vakarų (Bengalija, Indija, Persija) ir Rytų (Pju, Monai, Kinija).

Vesali laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

Arakan-orn.png
Arakano istorija
Danavati
Vesali (-818)
Lemro (818-1430)
Sambava, Pyinsa, Darin, Khreik, Laungkrat
Mrauku (1430-1784)
Britų Indija
Bangladešas (Čitagongas), Mjanmaras (Rachinas)
Pagrindinis straipsnis – Vesali laikotarpis.

Arakano sostinė į Vesalį (Vaishali arba Waythali) buvo perkelta apie IV a. Šis perkėlimas siejamas su nauja induizacijos banga. Spėjama, kad naują induistinę Čandrų dinastiją Arakane įkūrė Dvančandros vadovaujami ličhaviai, atsikėlę čia iš Biharo (Vridži karalystės). Jie galėjo naują miestą pavadinti savo senosios sostinės Vaišali vardu. Per šį laikotarpį valdė Čandrų dinastija. Apie 600 m. ją pakeitė kita dinastija – Šri Dharmaradž-andaja, kurios paskutinis žinomas valdovas Anandačandra VIII a. paliko įrašą, kuriame vardijami visi valdovai.

Šio laikotarpio Arakanas buvo stipriai induizuojamas, klestėjo budizmas, užmegzti artimi ryšiai su Ceilonu. Šalyje galutinai įsitvirtino Theravada budizmas, kuris, skirtingai nei kitose Indijos subkontinento teritorijose, išlaikė savo pozicijas ir nebuvo išstumtas. Tuo metu valstybėje pradėtos kalti monetos (1000 m. anksčiau nei Mjanmare), kurioms būdingas laimės simbolio vaizdavimas. Šis simbolis šiuo metu naudojamas Rachinų valstijos vėliavoje.

Pradedant VIII a. viduriu iki pat X a. vidurio (957 m.) Arakano istorija yra menkai dokumentuota. Atskiri šaltiniai nurodo vidaus karus ir kaimynų invazijas. Tuo metu gretimoje Bengalijoje klestėjo agresyvi Palų imperija, o Iravadžio slėnyje rytuose vyko istoriniai kataklizmai – Pju miestus-valstybes nusiaubė nauji klajokliai iš kalnų, kurie įkūrė ten Pagano karalystę. Tai buvo mjanmai. Manoma, kad jų invazija 957 m. per Arakano kalnagūbrį į Arakano krantą visiškai pakeitė krašto gyventojų etninę ir lingvistinę sudėtį, ir čia įsitvirtino mjanmų kalba, formavosi arakaniečiai.

Nėra aišku, kur buvo Arakano sostinė šiuo istorinių kataklizmų laikotarpiu. Arakano kronikos teigia, kad 794 m. Vaišalis buvo sunaikintas pilietinio karo, o sostinė perkelta į Sambavaką. Kiti šaltiniai mini, kad nuo 818 m. sostinė buvo Pjinsoje, ir nuo šios datos tradiciškai pradedamas naujas laikotarpis.

Lemro laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Lemro laikotarpis.

818 m. karalius Mim Yin Phru perkėlė sostinę į Pjinsos miestą, ir pradėjo Lemro dinastiją, kuri valdė iki 1430 m. Po klajoklių invazijos 957 m. palaipsniui atkurtas stabilumas. Per šį laikotarpį sostinės keitėsi keletą kartų. Jomis buvo Darinas (1103–1167), Khjitas/Khreikas (1167–1180), vėl Pjinsa (1180–1237), galiausiai Laungkjetas/Laungkratas (1237–1406).

Arakanas kontroliavo visą Bengalijos įlankos rytinę pakrantę ir toliau klestėjo iš prekybos. Tuo metu užmegzti prekybiniai ryšiai su arabų pirkliais, kurie ėmė šalyje platinti islamą.

XV a. pradžioje Arakanas patyrė krizę, kuomet į karalystę veržėsi Ava ir kitos agresyvios valstybės iš Iravadžio slėnio.

Mrauku laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Mrauku laikotarpis.
Mrauku vaizdas, pieštas portugalų

1431 m. karalius Min Saw Mon perkėlė sostinę į Mrauku (Mrauk. U) miestą ir atkūrė stabilumą. Didžiausio klestėjimo laikais miestas tapo svarbiu metropoliu su daugybe gyventojų. Jį puošė visi valdžiusieji karaliai, kurie statė budistines šventyklas, kasė kanalus, rėmė meną. Dėl turto Mrauku buvo neretai tituluojamas „auksiniu miestu“.

Klestinti valstybė vykdė plačią prekybą su portugalais, Nyderlandais, Ava, Pegu, Arabija, Persija, Mogolų imperija. Pagrindinės Arakano prekės buvo ryžiai, medvilnė, rubinai, drambliai, vergai, dramblio kaulas, prieskoniai. Buvo kalamos labai meniškos monetos su įvairių kalbų įrašais ir rašmenimis.

Didžiausio klestėjimo laikotarpiu (iki XVII a. vidurio) Arakanas vykdė ekspansiją į šiaurę, ir jo kariuomenės buvo pasiekę dabartinę Daką. Tačiau vėliau prasidėjo palaipsniškas valstybės silpimas. Tai nulėmė, kad 1666 m. Mogolų imperija užėmė šiaurinę istorinio Arakano dalį ir ją prijungė. Taip įvyko Arakano padalinimas, kuris egzistuoja iki dabar.

Priklausomybės laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

1784 m. Mianmaro Konbangų dinastijos armija perėjo Arakano kalnus ir užpuolė Arakano sostinę Mrauku. Invazija baigė tūkstantmečius egzistavusios valstybės nepriklausomybę ir nulėmė jos prijungimą prie Mianamaro. Invazijos metu iš Arakano buvo išvežta daugybė meno kūrinių, sugriauta daug architektūros paminklų, išžudyta daug vietos gyventojų, didelė dalis jų paversti vergais ir išvežti į Iravadžio slėnį. Tuo pat metu Mianmaras nukariavo ir dabartinės Indijos regionus šiaurėje: Asamą, Manipūrą ir kt.

Arakaniečiams pradėjus partizaninį pasipriežinimo judėjimą, jis sukėlė įtampą tarp Britų Indijos ir tuometinio Mianmaro. 1826 m. įvykus Pirmajam anglų-Mianmaro karui, Arakanas atiteko Britų Indijai, ir jo nauja sostine padarytas Akjabas. 1852 m. Britanijai užėmus papildomas Mianmaro dalis, Arakanas integruotas į Žemutinės Birmos provinciją.

Po Birmos nepriklausomybės paskelbimo 1948 m. Arakanas tapo Mianmaro dalimi. Arakaniečių separatizmas vis dar egzistuoja, ir 1974 m. buvo pasiektas Rachinų valstijos sukūrimas. Tačiau tai iš tiesų nedaug pakeitė jų padėtį, nes šalis kontroliuojama karinės chuntos.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Noel F. Singer. 2008. Vaishali and the Indianization of Arakan. APH Publishing. ISBN 8131304051.