Arūnas Uogintas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Arūnas Uogintas
Gimė 1960 m. kovo 26 d. (64 metai)
Šiauliai
Sutuoktinis (-ė) Reda Uogintienė
Veikla dailininkas tapytojas
Organizacijos Šiaulių universitetas
Pareigos docentas
Alma mater 1983 m. Šiaulių pedagoginis institutas

Arūnas Uogintas (g. 1960 m. kovo 26 d. Šiauliuose) – Lietuvos dailininkas tapytojas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1983 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 19901994 m. Šiaulių vaikų dailės mokyklos direktorius, 20002006 m. Šiaulių dramos teatro dailininkas scenografas. Nuo1999 m. Šiaulių universiteto dėstytojas , 2005 m. Tapybos katedros docentas.[1].).  2018-2019 m. – Šiaulių valstybinės kolegijos docentas, 2018-2019 m. – Lietuvos kultūros tarybos ekspertas (tarpdisciplininis menas, dailė).

Nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1993 m. su žmona Reda Uogintiene subūrė performanso menininkų grupę „Archeologai“. Ši trupė dalyvavo įvairiuose šiuolaikinio meno ir mados festivaliuose, pažymėtina: 1997,1998 m. – tarptautinis meno ir mados festivalis AR’MADA. Užupis, Vilnius; 1997, 2006 m. – tarptautinis performanso festivalis „Dimensija“, ŠMC, Vilnius; 2008, 2012 m. – tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Platforma“, 1996-2020 m. – tarptautinis šiuolaikinio meno ir mados festivalis VIRUS, Šiaulių dailės galerija. Dalyvavo meno projektuose ( tapyba, grafika) JAV, Jungtinėje karalystėje, Vengrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, pažymėtinos parodos: 2007 m. – II tarptautinė grafikos bienalė „Esamasis laikas“, 2011 m.- paroda „Grafikos kontekstai DEKLARACIJA“, Šiuolaikinis Meno Centras, Vilnius, D. Mikšio projektas (Lietuvos paviljonas) „Už baltos užuolaidos“ 54-ojoje Venecijos; bienalėje Scuola di san pasquale Baylon bendruomenės namuose (Italija); 2012 m. – 5-oji Pekino ( Kinija) bienalė (5th Beijing Biennale).

Nuo 2020 kovo mėn. kartu su žmona Reda Uogintiene sukūrė per 150 videoperformasų „Karantino dienoraščio“, "Slava Ukraini!“ pavadinimais ir talpino juos įvairiuose socialinėse internetinėse platformose.

Surengė aštuoniolika personalinių parodų Lietuvoje: paskutinės: 2019 m. – paroda „Archeologai 25“ Kauno „Meno parko“ galerijoje, 2023 m. paroda „Archeologai“ Vilniaus galerija „Arka“.

Yra sukūręs monumentalių darbų Šiaulių mieste ir Juodkrantėje: 2016-2017 m. – 6 grafičiai ant balkonų Vilniaus g. anapilin išėjusiems menininkams, 2018 m. – sieninė tapyba „80 drugelių – 80 Šiaulių valstybinio dramos teatro sezonų“ ant ŠVDT fasado (apie 80 kv.m); sieninė tapyba „Rūpintojėlis“ ant Aukštelkės, Šiaulių raj., mokyklos fasado (apie 100 kv. m.; sieninė tapyba „Nešantys žinią“, ( apie 80 kv. m.) ant dienraščio „Šiaulių kraštas“ fasado, 2019 m. Trys iki 5 m. aukščio skultūros, skirtos Baltų kalendorinėms šventėms iš nendrių, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Žaliūkių malūnininko sodyba, 2021 m.: Keturių nendrinių skulptūrų kompozicija „Saulės kelias“ Juodkrantės degančių skulptūrų projektui ,2021 m.

Nuo 1996 m. rašo straipsnius šiuolaikinio vaizduojamojo meno tema į įvairius kultūros leidinius („Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Dailė“, „7 meno dienos“ ir kt.), dalyvauja konferencijose. Yra išleidęs keletą leidinių, tame tarpe monografijos tipo „Menų fakulteto fenomenas. Šiaulių universiteto absolventai dailininkai (1972-2012)“. VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, p.288., 2013. ISBN 978-609-430-196-4.

Scenografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukūrė scenografiją per 20 spektaklių, muzikinių reginių, tame tarpe: Šiaulių Valstybinio dramos teatro spektakliams: – K. Kubilinsko Joniukas aviniukas ir sesytė Elenytė (2000 m, rež. J. Žibūda), Juozapas Šveikas (pagal J. Hašeką, 2001 m., rež. S. Račkys), Veronika (pagal A. Vienuolį, 2001, rež. R. Steponavičiūtė), A. Čechov Trys seserys (2002 m., rež. S. Račkys), I. Ilf, J. Petrov Aukso veršis (2003, rež. S. Račkys); Klaipėdos dramos teatro spektakliui Pikviko klubo užrašai (2002 m., pagal Č. Dikensą, rež. P. Račkys); Tarptautiniam Interreg projektui sceninei oratorijai „Ačiū saule“ (2007 m.,  komp. L. Celma) Jelgavos kultūros namai, Latvija.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1996 m. rašo straipsnius šiuolaikinio vaizduojamojo meno tema į įvairius kultūros leidinius („Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Dailė“, „7 meno dienos“ ir kt.), dalyvauja konferencijose. Yra išleidęs keletą leidinių, tame tarpe monografijos tipo „Menų fakulteto fenomenas. Šiaulių universiteto absolventai dailininkai (1972-2012)“. VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, p.288., 2013. ISBN 978-609-430-196-4.

  • Erdvės suvokimo problemos, 2003 m.
  • Ritmas gamtoje ir mene, 2005 m.
  • Šiaulių dailės mokykla, sudarė
  • Keistuolio fenomenas šiuolaikiniame mene / Šiaulių universitetas. Šiauliai : Šiaulių<br />. universitetas, 2009. 71 p .

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]