Apribojimų teorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Taip lieka ir neaišku, kas čia kaip konkrečiai buvo taikyta...
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame
Vikipedijos projekte.

Apribojimų teorija (angl. Theory of Constraints, TOC) – visuotinė verslo valdymo metodika, 1984 m. pristatyta Dr. E. Goldratt'o knygoje „Tikslas“.

Remiantis apribojimų teorija, bet kurios sistemos bendrąjį pralaidumą (angl. throughput) lemia didžiausias sistemos apribojimas, tiesiogiai lemiantis greitį, kuriuo įmonė juda link pagrindinio tikslo – uždirbti pinigus.

Nuolatinio tobulėjimo procesas įgyvendinamas taikant penkis fokusavimosi žingsnius:

  • atpažįstant didžiausią sistemos apribojimą
  • maksimaliai išnaudojant sistemos apribojimą esamais pajėgumais
  • padarant priklausomus jam pagalbinius procesus
  • išplečiant apribojimą
  • vėl grįžtant prie pirmojo žingsnio

Pritaikymas[taisyti | redaguoti kodą]

Apribojimų teorija taikoma įvairių verslo bei viešojo sektoriaus procesų efektyvumo didinimui:

  • Gamybos
  • Atsargų ir tiekimo
  • Projektų valdymo (kritinės grandinės metodas)
  • Marketingo ir pardavimų
  • Finansų

Taikymo pavyzdžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Užsakymų vykdymo laikas sumažėjo 75%; atsargų lygis sumažėjo 60%; finansinis pralaidumas išaugo 150%; pristatymo laiku (patikimumo) rodiklis pasiekė 100% lygį.

Finansinis pralaidumas išaugo 150%; gamybos laikas sumažėjo 20%, ko pasekmėje buvo išlaisvinti papildomi resursai. Projektinės aplinkos valdymas pagal Apribojimų teoriją leido kelis kartus greičiau įdiegti naujas technologijas.

Užsakymų vykdymo laikas sumažėjo 60%; gamybinių defektų lygis sumažėjo 50%; investicijų efektyvumas padidėjo 20%, todėl buvo sutaupyta apie 100 mln. dolerių; užsakymų pristatymo laiku rodiklis pagerėjo 38%.

Nuorodos, šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]