Apendicitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Uždegimiškai pakitusi kirmėlinė atauga perpjauta išilgai

Apendicitas (lot. Appendicitis) yra aklosios žarnos kirmėlinės ataugos uždegimas. Nors reti lengvi atvejai gali praeiti negydomi, daugumoje atvejų ataugą tenka pašalinti laparoskopiniu arba laparotominiu būdu. Negydant apendicitas dažnai būna mirtinas dėl peritonito ir šoko. Mokslinėje literatūroje apendicitą pirmasis aprašė Reginald Fitz 1886 m.[1]

Apendicitas yra viena dažniausių ūmaus pilvo skausmo priežasčių.

Priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Apendikso padėtis virškinimo sistemoje

Atlikti eksperimentai liudija, kad ūmiu apendicitu susergama dėl apendikso spindžio užsikimšimo žarnų turiniu. Įvykus obstrukcijai, apendiksas prisipildo gleivių. Tai padidina spaudimą į apendikso sieneles, dėl ko trombuojasi ir užanka smulkios kraujagyslės ir sustoja limfos tekėjimas. Savaiminis pasveikimas galimas iki šio momento, tačiau taip nutinka tik retais atvejais. Progresuojant ligai apendikse vystosi išemija ir nekrozė. Bakterijos, kurios visą laiką gyvena apendikse, prasiskverbia į apendikso sieneles, pūliai formuojasi apendikso viduje ir aplink jį. Galutinis šio proceso rezultatas yra apendikso sienelės plyšimas, kuris sukelia peritonitą, kuris gali sukelti sepsį, šoką ir mirtį.

Tarp pradinį apendikso užsikimšimą sukeliančių veiksnių minimi svetimkūniai, traumos, kirmėlės, padidėję limfmazgiai ir koprolitai. Koprolitų sukelti apendicitai dažnesni išsivysčiusiose valstybėse[2], o būtent taip sukeliami apendicitai dažniau komplikuojasi. Keletas mokslinių tyrimų rodo, kad mažai ląstelienos turinti dieta taip pat sąlygoja dažnesnį sergamumą apendicitu[3]

Ligos požymiai ir simptomai[taisyti | redaguoti kodą]

Apendicito simptomai klasifikuojami į tipinius ir atipinius. Tipiniams priklauso pilvo skausmas, kuris prasideda apie bambą, o vėliau "keliauja" į dešinę klubinę sritį. Skausmas migruoja dėl to, kad žarnų nervai prastai nusako skausmo vietą ir tik sureagavus pilvo sienos nervams aiškiai pajuntama skausmo vieta. Kartu paprastai būna prarandamas apetitas, karščiuojama, pykina, vemiama. Esant tokiam tipiniam apendicito klinikiniam vaizdui diagnozė paprastai nustatoma nesunkiai.

Gydytojui apžiūrint ir čiuopiant ligonio pilvą kreipiamas dėmesys į dešinę klubinę sritį. Sergant apendicitu pilvo siena tampa labai jautri švelniam prisilietimui, o esant pilvaplėvės dirginimui didžiausias skausmas jaučiamas staigiai atleidžiant stipriau paspaustą pilvą. Jei gydytojui čiuopiant pilvą ligonis nevalingai ginasi ir įtempia pilvo raumenis, įtariama, kad apendicitas pažengęs toli.

Netipiniai apendicito simptomai apima skausmą bet kurioje kitoje pilvo vietoje, viduriavimą, lėtą pradžią ir progresavimą. Jei uždegimiška kirmėlinė atauga guli šalia šlapimo pūslės, pasireiškia šlapinimosi sutrikimai. Jei apendiksas guli už aklosios žarnos, net stipriai paspaustas pilvas gali nesuskausti stipriau. Toks, vadinamas "tylusis apendicitas", būna dėl to, kad dujomis prisipildžiusi akloji žarna neleidžia gydytojo rankai pasiekti apendikso. Tuo atveju, kai visas apendiksas guli dubenyje, nebūna būdingo pilvo sienos raumenų rigidiškumo. Tokiais atvejais rektalinė digitalinė apžiūra sukelia skausmą retrovezikiniame maiše. Tokiu atveju ligoniui kostint taip pat smarkiai suskausta minėtoje srityje.

Apendicitas chirurgų vadinamas chameleonu, nes gali pamėgdžioti daugelį kitų susirgimų simptomų. Egzistuoja daugybė klinikinio tyrimo metodų apendicitui nustatyti. Jie paprastai vadinami juos sukūrusių chirurgų vardais:

Rozvingo simptomas - giliai paspaudus kairėje klubinėje srityje suskausta dešinėje.

Nielso, Thorkildo ir Rovsingo simptomas - paspaudus dešiniame šone skauda klubinėje srityje.[4]

Psoas simptomas - kai apendiksas guli ant psoas raumens, ligonis guli sulenkęs dešinį klubą, nes tokioje padėtyje mažiau skauda.

Obturatoriaus simptomas - jei apendiksas liečia vidinį obturuojantį raumenį, sulenkus ir pasukus į vidų dešinę koją suskausta po krūtinkauliu.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Fitz, RH. Perforating inflammation of the vermiform appendix with special reference to its early diagnosis and treatment. Am J Med Sci 1886; 92:321
  2. Jones BA, Demetriades D, Segal I, Burkitt DP. The prevalence of appendiceal fecaliths in patients with and without appendicitis: A comparative study from Canada and South Africa. Ann Surg 1985;202:80-2
  3. http://www.mja.com.au/public/issues/175_01_020701/hugh/hugh.html
  4. N. T. Rovsing: Indirektes Hervorrufen des typischen Schmerzes an McBurney's Punkt. Ein Beitrag zur diagnostik der Appendicitis und Typhlitis. Zentralblatt für Chirurgie, Leipzig, 1907, 34: 1257-1259.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]