Antikinė romėnų literatūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.
 Battle for Wesnoth Map Editor.png  Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių (kiek įmanoma – moksliniu stiliumi). Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Senovės civilizacija: Senovės Roma
(Roma)
She-wolf suckles Romulus and Remus.jpg
Istorija
Menas:
Architektūra, Dailė, Muzika, Literatūra
Mitologija, Religija
Raštas
Teisė

Antikinė romėnų literatūra – senovės romėnų autorių kūriniai, sukurti apie III a. pr. m. e. viduryje – V amžiuje.

Bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Antikinė literatūra gyvavo apie 1200 metų. Vienas iš antikinės literatūros bruožų – humanizmas, žmogų laikęs pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais.

Romėnų literatūros fenomenas[taisyti | redaguoti kodą]

Romėnų gyvenimas nebuvo ramus. Šiaurėje stūksojo seni, išmanantys meną, amatus, raštą etruskų miestai. Etruskai yra mįslė naujajam pasauliui: nežinoma nei kokios kilmės tauta tai buvo, nei kokia kalba kalbėjo. Ji paliko daug rašto paminklų, bet neįstengiama jų perskaityti. Romėnai daug ką pasisavino iš etruskų: raštą, būrimo iš paukščių ir gyvulių kepenų paslaptis, karalių ir valdininkų regalijas, kalendoriaus elementus, kai kuriuos religijos dalykus, gladiatorių kovas. Kai kas mano, jog Romos vardas etruskiškas. Iš pradžių romėnai buvo susiję su etruskais, bet Roma nevirto etruskų miestu. Sustiprėję septynkalnio miesto gyventojai kaimynus užkariavo ir asimiliavo. Etruskai išnyko nuo žemės paviršiaus.

Į rytus nuo Lacijaus gyveno romėnams giminingos oskų gentys. Nei etruskai, nei oskai ir kiti italikai nesidžiaugė besiplečiančia kaimynų teritorija ir stengėsi jos augimą pažaboti. Roma ilgus dešimtmečius egzistavo įtempusi visas jėgas. Manoma, kad jos stiprybę lėmė du dalykai: valdininkijos sistema ir griežti moralės principai.

Romėnai laikėsi principų, tai irgi savotiškai padėjo jiems būti stipriems ir nepalūžti. Drausmė (disciplina) kare ir taikoje buvo romėnų socialinio gyvenimo pagrindas. Griežta ir besąlygiška tėvo (pater familias)valia rėmėsi šeimos gyvenimas. Visi piliečiai turėjo elgtis kaip dera, būti ištikimi pareigai (pietas): tinkamai gerbti dievus(pietas erga deos – pamaldumas), tėvus (pietas erga parentes – tėvų meilė), tėvynę (pietas erga patriam – tėvynės meilė). Duotojo žodžio laikymasis ir pasitikėjimas duotuoju žodžiu (fides) palaikė visuomenės vienybę, poelgių orumas (gravitas) garantavo rimtą visų elgesį. Prabangą (luxuria) romėnai visuomet laikė tradicinės gyvensenos, kuriai būdingas neturtas (paupertas), irimo kaltininke. Romėnai labai vertino pastovumą, pasirinktos pozicijos tvirtumą (constantia) ir ypač pabrėždavo protėvių gyvenimo būdo perimamumo ir perdavimo reikšmę.

Todėl romėnai buvo labai konservatyvūs. Žodis „naujas“ juos visada truputį gąsdino. Tabu draudė tik tai, kas keitė pirmykščių žmonių gyvenimo būdą. Tačiau romėnai turėjo dviveidį dievą Janą, kuris išreiškia perimamumo idėją. Žiloje senovėje Janas buvo svarbiausias romėnų dievas.

Ypač svarbu paminėti, kad romėnai maišė graikų filosofijos sroves ir kryptis, iš kiekvienos pasirinkdami tai, kas kam atrodė artima ir reikalinga. Jie ignoravo harmonijos principą ir nesiekė simetriškos literatūros veikalų kompozicijos.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • ,,Visuotinės literatūros istorija"; 1988 m.; "Alma Littera"; 343 psl.;
  • ,,Romėnų literatūros chrestomatija"; D. Dilytė ir E. Ulčinaitė;
  • ,,Antikinė literatūra" ; D. Dilytė; 2005 m.;,,Mintis"; 445 psl.;
  • ,,Žymūs Antikos žmonės"; G. Hafneris; 1987 m.; „Vyturys"; 286 psl.;

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]