Antikinė graikų literatūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.
 Battle for Wesnoth Map Editor.png  Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių (kiek įmanoma – moksliniu stiliumi). Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Antikinė graikų literatūra – senovės graikų autorių kūriniai, sukurti apie VIII-VII a. pr. m. e.

Bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Antikinė literatūra gyvavo apie 1200 metų. Vienas iš antikinės literatūros bruožų – humanizmas, žmogų laikęs pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Graikų literatūrai būdingas saiko jausmas. Atskirdami, apibrėždami, suteikdami kontūrus įvairiems reiškiniams, graikai taip pat turėjo saiką. Jie sugebėjo siekti apibrėžtumo ir aiškumo to nepabrėždami.

Graikijoje išoriniu literatūros buvimo ženklu laikomas literatūros teorijos, kritikos ir filologijos buvimas. Vidiniu literatūros požymiu laikomas faktas, kad graikų literatūra save suvokia kaip literatūrą. Jos kūrėjai jaučiasi esą autoriai.

Graikų literatūros fenomenas[taisyti | redaguoti kodą]

Senovės graikai buvo optimistinių nuostatų tauta, tai rodo besišypsančios, žmogiškos vertės ir pasitikėjimo savo jėgomis kupinos statulos bei visas graikų menas – grožio ir didingumo sintezė. Tarsi to optimizmo simbolis yra graikų pasisveikinimo žodis „Džiaukis!“. Kaip optimistinės jų pasaulėjautos liudijimas yra visų tyrinėtojų pastebimas ir pabrėžiamas varžybų pomėgis. Varžybų Graikijoje būta įvairiausių. Dramaturgai varžėsi dėl geriausios tragedijos ar komedijos, atletai galėjo išmėginti jėgas ketveriose panhelėniškose arba daugybėje savojo polio rengiamų lenktynių, vyko poetų, muzikantų, dailininkų, epo deklamuotojų, chotų, šokėjų konkursai. Mokyklose varžybos buvo laikomos pagrindiniu vaikų švietimo ir lavinimo metodu.

Neginčijamą graikų pomėgį varžytis galima laikyti ne savarankiška savybe, o paklūstančiąja kitam jų mentaliteto bruožui – ypatingam aiškumo ir skaidrumo siekiui. Pasaulį graikai vadino kosmu, kuris jiems atrodė tvarkingas, darnus, gražus. Tvarkos ir aiškumo siekimas lėmė dvi tendencijas:

  • pastangas visiems reiškiniams suteikti kontūrus, apibrėžtumą, atskirti juos
  • norą tvarkingai surikiuoti, suklasifikuoti, išdėstyti. Varžybos išaiškina, kurį žmogų išskiria iš kitų dievo malonė. Apskritai siekį matyti pasaulį darnų ir norą jį sutvarkyti turbūt reikėtų laikyti svarbiausia graikų mentaliteto savybe, svariai nulėmusia ir „graikų stebuklo“ atsiradimą. Dėl šios savybės susiformavo atskiros dvasinio gyvenimo sritys bei rūšys.

Griežtai ir besąlygiškai įstatymui paklūstantys graikai atrodo esą be galo laisvi, o besižavinčiam tobula skulptūra žmogui retai ateina į galvą mintis, kad ji padaryta pagal Polikleito nustatytą kanoną. Graikų pasaulis nedaro rūstaus ir slegiančio įspūdžio. Literatūroje labiau į akis krinta tai, kad rūšies ar žanro rėmai nesukausto reiškinio gyvybės, nepanaikina reiškinių įvairovės.

Tvarkos tendencijai graikai palenkė simetrijos pricipą, kuris persmelkęs visą jų meną. Būtina pabrėžti, kad, kiekvienam reiškiniui suteikdami kontūrus, atskirdami jį, graikai kartu pabrėžė ir pasaulio vienybę. Kosmą jie suvokė kaip Vienį. Visi pasaulio elementai ir jungiami, ir tvarkomi vieno dėsnio, vieno pagrindo, yra susiję ir vieningi. Tas dėsnis ar idėja galėjo būti vadinami įvairiai: Talio vanduo, Platono idėja, pagaliau visa persmelkiantis Dzeusas.

Graikų literatūros skirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

  • archajiniai laikai – VIII–VI a. pr. m. e.
  • klasika – V a. pr. m. e.
  • helenizmas – IV–I a. pr. m. e.
  • graikų literatūra Romos imperijoje – I–III m. e. a.

Graikų literatūros rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

Homero biustas

Homeras[taisyti | redaguoti kodą]

Homeras vadinamas pirmuoju Europos poetu. Spėjama, kad jis gyveno XII-VII a. pr. m. e. Tokia prielaida daroma iš aprašymų Odisėjoje ir Iliadoje. Manoma, kad Homeras gimė Smirno mieste, Lidijos srityje, Mažojoje Azijoje.

Homeras reiškia „neregys“, todėl atsirado legenda, kad poetas buvo aklas. Kita vertus, Homeras taip pat – „įkaitas“ – tai galėjo nurodyti jo socialinę padėtį.

Žymusis Homero biustas buvo sukurtas Aleksandrijoje. Nuo Homero mirties buvo praėję kokie šeši septyni šimtai metų. Suprantama, kad skulptorius didžiojo poeto nebuvo matęs ir nežinojo, kaip jis iš tikrųjų atrodė. Tačiau kodėl jis nusprendė, kad Homeras buvo aklas? Kita vertus, kaip neregys poetas galėjo sukurti didingus literatūros kūrinius, kuriuose skaitytoją žavi tokia spalvinga vaizdinių paletė? Iš Iliados ir Odisėjos puslapių taip ir trykšta spalvų gausa: juodų antakių Dzeusas, šviesiaakė Atėnė, šviesiaplaukis karalius Menelajas, rudaplaukis karys Achilas, juodaakė gražuolė Briseidė ir t. t. Stebina ir metalų spalvos apibūdinimas: alavas – baltas, varis – rausvas, geležis – žila. Tai puikūs poetiniai palyginimai. Tokios išmonės gali pavydėti bet kuris poetas. Bet tokiai žodžio išmonei reikalingas ir puikus regėjimas. Norint sukurti tokius palyginimus, pastebėti detales, reikalingas geras regėjimas. Žurnale „Наука и жизнь“ rašoma, kad Homero poemos liudija, jog pirmasis pasaulio poetas buvo daug pastabesnis už mus visus. Jo regėjimas turėjo būti tikrai puikus.

Senovės graikai neabejojo, kad Homeras gerai matė. Daugiau nei du šimtus metų jo poemas iš kartos į kartą perduodavo keliaujantys dainiai – aedai. VI amžiuje pr. m. e. Atėnų tirono Pisistrato įsakymu jos buvo pirmą kartą užrašytos. Dar po šimto metų atsirado pirmosios Homero skulptūros.

Tačiau kritiški naujieji laikai, dažnai linkę niekinamai vertinti ir teisti praeitį, suformulavo vadinamąjį Homero klausimą. kurį aiškina kelios teorijos:

  • Analitinė. Tai reikšmingiausia, 1795 metais F. A. Wolko paskelbta idėja, neva VI a. pr. m. e., tvarkant poemų tekstus, buvo sujungtos apie X a. pr. m. e. įvairių poetų (vienas iš jų galėjęs būti ir Homeras) sukurtos dalys. Analitikais vadinami jo pasekėjai įrodinėjo, jog poema neturi nei vieningo siužeto, nei vieningo plano. Taip pat jie mano, jog Homero poemos yra folkloro veikalai, vėliau surinkti ir užrašyti. Pasikartojančius palyginimus, formules, nuolatinius epitetus jie laikė žodinės liaudies kultūros įrodymais, tvirtindami, jog tokie elementai padeda skaitytojui atsiminti ilgą tekstą.
  • Vieningojo branduolio. Jos autorius G. Hermannas teigė, jog trumpa vieno poeto sukurta poemėlė buvusi aplipdyta kitų sukurtomis giesmėmis.
  • Unitarinė. Šios teorijos pasekėjai unitarijai įrodė, jog Homeras, galbūt pasinaudojęs folklorinėmis poemomis, sukūrė literatūros veikalus, kurių svarbiausias požymis yra kadaise dar Aristotelio pabrėžtas vieningas veiksmas: Iliada nepasakoja Trojos karo nuo pradžios iki pabaigos; Odisėja nėra viso Odisėjo gyvenimo kronika. Šie mokslininkai teigia, kad kiekviena epo giesmė paruošia klausytoją ar skaitytoją kitai ir, kai kurias praleidus, nukentės mintis, kad epinės formulės padeda autoriui pabrėžti intensyvaus pasaulio suvokimo svarbą. Jie parodo, jog Homero epai turi grakščią, simetrišką, frontoninę kompoziciją, nes visur simetriškai kartojasi panašūs motyvai. Išnagrinėję epus unitarijai priėjo prie išvados, jog Homero poemos klausytojams buvo atliekamos žodžiu, o plito užraytos, nes VIII a. pr. m. e. raštas jau buvo labai paplitęs.

Hesiodas[taisyti | redaguoti kodą]

Hesiodas

Hesiodo poemų meniškumas ir filosofiniai jų elementai. („Teogonija“; „Darbai ir dienos“)

Hesiodas – antrasis žymus graikų poetas, epinių poemų autorius, liko du jo veikalai: „Teogonija“ ir „Darbai ir dienos“.

„Teogonijoje“ Hesiodas bando susisteminti graikų mitologiją pasakodamas, kaip atsirado pasaulis, kurie dievai yra vyresni, kurie jaunesni, kokie jų giminystės ryšiai. Daugiau dėmesio poemoje skiriama seniesiems, o ne Olimpo dievams.

Antroji jo poema „Darbai ir dienos“ – didaktinio (pamokomojo) žanro Europos literatūroje pradininkė. Poemoje autorius kreipiasi į brolį Persą, kuris kadaise papirko nesąžiningus teisėjus ir nuskriaudė jį pasiglemždamas didesnę tėvo palikimo dalį. Hesiodas sukūrė poemą, ketindamas pasidalyti praktine ir teorine gyvenimo patirtimi. Poema neturi nei siužeto, nei kokio nors veiksmo, nei veikėjų. Nelabai aiški jos kompozicija. Svarbiausios temos – darbas ir teisingumas, jos pristatomos įžangoje, parodomas ryšys tarp jų, vėliau Hesiodas mitais pagrindžia šias fundamentaliąsias tiesas.

Autorius plėtoja mitologines temas, paskui pereina prie moralės ir konkrečių žemdirbystės patarimų. Jis smerkia nedorą svetimo turto savinimąsi, apgaudinėjimą. „Darbai ir dienos“ idėją galima būtų išsakyti raginimu: ora et labora (melskis ir dirbk). Veikalas pristatomas ne kaip kasdienė buitinė poema, autorius kalba kaip dievų įkvėptas poetas. Kupinas išmintingų samprotavimų ir pamokymų šis Hesiodo veikalas anksti taop graikų klasika.

Hesiodas sėmėsi minčių ne tik iš asmeninės patirties, bet ir iš kolektyvinės graikų patirties, kurią jis įvilko į epo rūbą. Poetas kalba rimtai, beveik iškilmingai, vartoja epinius epitetus, pvz.: gražplaukė Helena, šviesakė Atėnė ir pan. Į epo lygmenį Hesiodas pakylėja ne tik patarles ir priežodžius, bet ir ilgesnį didaktinį pasakojimą – pasakėčią: poemoje „Darbai ir dienos“ randame pirmąją Europoje pasakėčią apie vanagą ir lakštingalą.

Hesiodas, kaip ir Homeras, laikomas ne tik graikų literatūros pradininku, bet ir graikų filosofijos pirmtaku: iš jo „Teogonijos“ pasėtų sėklų išaugo mokslas apie pasaulį, o iš „Darbų ir dienų“ – mokslas apie žmogaus elgesį tame pasaulyje.

Aischilas[taisyti | redaguoti kodą]

Aischilas

Aischilas (arba Eschilas, 525-456 m. pr. m. e.) Aischilas yra vadinamas tragedijos tėvu, nes suformavo tragediją kaip dramos veikalą. Jis vienas iš pirmųjų ir žymiausių graikų tragedijos kūrėjų, kartu su Sofokliu ir Euripidu. Jis įvedė antrąjį aktorių ir orchestroje jau galėjo vykti veikiančiųjų asmenų dialogas. Vėliau kūrė dramas trims aktoriams. Dramaturgas parašė apie 90 tragedijų, iš kurių iki mūsų laikų išliko tik 7. Žymiausia jo tragedija „Prikaltasis Prometėjas“.

Kūriniai

  • „Orestėja“

Trilogiją Orestėja sudaro dramos Agamemnonas, Choėforos, Eumenidės. Pirmoje dramoje grįžusį iš Trojos vyriausiąjį achajų kariuomenės vadą Agamemnoną nužudo jo žmona Klitaimnestra. Antroje dalyje Agamenono ir Klitaimnestros sūnus Orestas, keršydamas už tėvą, užmuša motiną. Trečioje tragedijoje vaizduojamas Oresto teismas ir išteisinimas. Taigi pirmoji tragedija yra žmogžudystės drama, antroji – keršto drama, trečioji – atleidimo drama. Klitaimnestra nekenčia Agamemnono, nes prieš dešimt metų jis paaukojo dukterį Ifigeniją tam, kad dievai duotų palankų vėją plaukti prie Trojos. Jos neapykantą skatina ir asmeniniai dabarties tikslai: vyrui kariaujant, karalienė susideda su jo pusbroliu Aigistu. Tokie yra šios dramos žmonių santykiai. Tačiau Aischilas pabrėžia, kad Agamemnonas nėra žmonos užmačių auka, kad Klitaimnestra pavojinga jam todėl, kad ten, dievų pasaulyje, pamažu subrendo grėsmė šio karaliaus gyvybei. Agamemnonas priklauso prakeiktai žmogžudžių ir nusidėjėlių giminei. Jis Tantalo, kadaise nugalabijusio savo sūnų Pelopą, provaikaitis. Jis- Mirtilą klastingai nužudžiusio Pelopo vaikaitis. Jis – brolio vaikus užmušusio Atrėjo sūnus. Agamemnono pečius slegia sunki nelabos giminės paveldėjimo našta. Tačiau čia turime tuojau pabrėžti, kad ši Aischilo drama nėra vien likimo galios triumfo drama, o graikų tragedija apskritai nėra vien likimo tragedija, nors neįsigilinus dažnai bandoma ją taip parodyti.

  • „Prikaltasis Prometėjas“

Būta trijų dramų : Prometėjas ugnianešys, Prikaltasis Prometėjas ir Išlaisvintasis Prometėjas, iš kurių išliko tik vidurinioji. Šioje trilogijoje vėl susidūrė senosios ir naujosios kartos dievai: titanas Prometėjas ir Dzeusas su savo šalininkais. „Naujokai esat jūs, naujoviškai ir valdot“ , – sako Prometėjas. Antrojoje, išlikusioje tragedijoje Prikaltasis Prometėjas, matome maištingojo titano bausmę. Prikaltojo Prometėjo siužetą įrėmina dvi bausmės. Tragedijos pradžioje titanas už ugnies pagrobimą prikalamas prie Kaukazo kalnų uolos, pabaigoje su visa uola nutrenkiamas į požeminį pasaulį, nes neatskleidžia savo paslapties. Ateityje jis vėl iškils, jo per naktį ataugančias kepenis kasdien kapos erelis, ir tik po trisdešimties kartų jį išlaisvins karžygys Heraklis. Titano kančios yra tikrai kosminio masto, bet jos nesugniuždo jo. Tragedijoje matome ir valdovo šalininkus. Hefaistas prikala Prometėją kamuodamasis, keikdamas savo nuolankumą, bejėgiškumą ir amatą. Galia ir Hermis – valdžiai atsidavę pavaldiniai. Jie visai nesupranta Prometėjo pasipriešinimo. Okeanas, buvęs Prometėjo draugas ir bendražygis, atvyksta pasirengęs įkalbėti nusileisti Dzeusui. Jis viską supranta ir dėl valdovo neturi iliuzijų. Tačiau jis ragina Prometėją nusileisti.

Nepripažindama jokių kompromisų, maištinga tragedija Prikaltasis Prometėjas jau daugelį metų kviečia kovoti su tironija, despotizmu, savivale. Rašytojas kūrė V a. pr. m. e. pradžioje, kai graikai, sukaupę visas pastangas atremti atėjūnų persų puolimą, buvo kupini vilties, kai demokratiniai poliai augo ir skleidėsi geriausios jų ypatybės.

Aischilas dalyvavo visuose trijuose svarbiausiuose graikų karų su persais mūšiuose prie Maratono, Salamino, Platajų, gindamas tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Gyvenimo pabaigoje jis persikėlė į Siciliją ir buvo palaidotas Gelos mieste. Aischilas buvo tikras atėnietis ir svarbiausia savo pareiga laikė patriotinę veiklą.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Visuotinės literatūros istorija; 1988 m.; Alma Littera, 343 psl.
  • Romėnų literatūros chrestomatija; D. Dilytė ir E. Ulčinaitė
  • Antikinė literatūra; D. Dilytė; 2005 m.; Mintis, 445 psl.
  • Žymūs Antikos žmonės; G. Hafneris; 1987 m.; Vyturys, 286 psl.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]