Antanina Jaroševič−Klyšinska−Halicka
Antanina Jaroševič–Klyšinska–Halicka (lenk. Antonina Jaroszewicz–Klyszynska–Halicka, g. 1908 m. vasario 13 d. Vitebsko apylinkėse, dab. Baltarusija) m. 1973 m. – lenkų geologė, mokslininkė, „Žemės muziejaus“ Varšuvoje direktorė. Ilgą laiką mokėsi ir dirbo Vilniuje.
Studijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Baigusi Vilniuje gimnaziją, pradėjo studijas Stepono Batoro universitete Matematikos−gamtos fakultete. Šalia chemijos buvo pasirinkusi petrografiją, į kurią ėmė stipriai gilintis ir parašė magistro diplominį darbą apie Plikojo kalno Vilniuje ledynmečio nuogulų petrografiją. Reiškėsi kaip plačių interesų ir gerų organizacinių gebėjimų mokslininkė. S. Malkovskis subūrė jaunų talentingų studentų būrį ir įtraukė juos į lauko darbų tiriamąjį geologinį darbą Vilniaus krašte. Viena jų – A. Halicka (tuomet mergautine pavarde Jaroševič) garsėjo petrografiniais morenų tyrimais.
Nuo 1930 m. dirba universitete asistente Mineralogijos ir petrografijos katedroje pirma pas P. Radziševskį, o paskui pas S. Malkovskį. Atlieka geologinius tyrimus Vilniaus krašte ir Polesėje koncentruodamasi į morenas ir kriterijų jų atskyrimui paieškas. 1935 m. su stipendija važiuoja į Švediją ir Suomiją, renka uolienas ir lygina su Estijos, Latvijos ir Lietuvos pavyzdžiais. Jų pagrindu apgynė daktaro disertaciją (1939 m.). Ji buvo pirmoji S. Malkovskio doktorantė. Disertacijoje yra duomenų apie riedulyno prie Dūkšto tyrinėjimus ir apie Vilniaus krašto įdomesnių riedulių petrografinę charakteristiką.
Moksliniai darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iš Vilniaus krašto kvartero nuogulų surinko gausią petrografinę kolekciją, tyrinėjo būdinguosius riedulius. Ji aprašė Suomijos Outokumpu vario telkvietę, kuri buvo surasta suomiams atlikus riedulių paieškas. Ji kartu su S. Malkovskiu papildė Suomijos ir Švedijos kristalinių riedulių kolekciją, kuriai pradžią jau buvo padaręs P. Radziševskis. Didžioji šios kolekcijos dalis liko Vilniaus universitete. Ja vėliau naudojosi M. Kaveckis, studentai. Kita kolekcijos dalis yra „Žemės muziejuje“ Varšuvoje, kuriame vėliau direktoriavo.
1940–1941 m. A. Halicka aktyviai dalyvauja organizaciniuose darbuose siekdama atnaujinti dėl karo sustojusius geologinius darbus, 1944 m. organizuoja Geologijos tarnybą, kur ima vadovauti geologinių paieškų skyriui. Kartu su E. Pasendorferiu, Stanislavas Malkovskis|S. Malkovskiu, J. Vojciechovskiu, B. Halickiu ir R. Kongieliu kuria projektus naudingųjų iškasenų žvalgybai ir panaudojimui.
Lenkijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1945 m. A. Halicka išvažiuoja į Lenkiją iškart įsilieja į šalies atstatymo darbus. 1947 m. tampa Švietimo ministerijos Gamtos studijų skyriaus viršininke, vis dar kuriamame „Žemės muziejuje“ prisiima vicedirektorės pareigas. O nuo 1950 m. pakeičia pirmąjį šio muziejaus direktorių S. Malkovskį ir vadovauja muziejui iki savo mirties. Leidžia „Žemės muziejaus darbus“.
Dar nuo rezidentūros siekė sukurti panašų „Žemės muziejų“ ir Vilniuje.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Jakubowski, K., 1979. Antonina Halicka (1908–1973). „Rocznik Polskiego Towarzystwa Geologicznego“. Vol. XLIX – 3/4: 435–443, Krakow.[1]
- Gaigalas, A., 2003. Geologija Stepono Batoro universitete (1919–1939). „Geologija Vilniaus universitete, Tarptautinės konferencijos medžiaga“. Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius,43–70.