Antanas Sniečkus

Šio straipsnio ar jo dalies neutralumas yra ginčytinas. Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Antanas Sniečkus
Vaizdas:Sniečkus Grūtas.JPG
Paminklas A. Sniečkui. Grūto parkas
Gimė	1903 m. sausio 10 d. Būbleliai, Šakių raj.
Mirė	1974 m. sausio 22 d. (71 metai) Druskininkai
Pareigos	Lietuvos Komunistų Partijos vadovas
Partija	LKP

Antanas Sniečkus (1903 m. sausio 10 d. Būbleliuose, Šakių raj. – 1974 m. sausio 22 d. Druskininkuose) – Lietuvos komunistų partijos veikėjas, ilgalaikis Lietuvos Komunistų Partijos vadovas (1936 – 1974 m.), Socialistinio darbo didvyris (1973 m.).

Vienintelis lyderis iš visų tarybinių respublikų, išsilaikęs tarybinėje politikoje tiek Stalino, tiek ir N. Chruščiovo bei L. Brežnevo laikais.

Biografija

A. Sniečkus augo pasiturinčių valstiečių šeimoje. Tėvas, kaip labiau išsilavinęs, buvo renkamas valsčiaus viršaičiu. Pirmojo pasaulinio karo metu A.Sniečkaus tėvai buvo pasitraukę į Rusiją, A.Sniečkus mokėsi Voronežo gimnazijoje. 1917 m. grįžo į Lietuvą.

1921 m. už antivalstybinę, komunistinę veiklą jis buvo suimtas, tačiau, trūkstant įkalčių, po poros mėnesių paleistas. LKP CK rekomendavus, 1921 m. liepos mėnesį nelegaliai emigravo į Rusiją ir iki 1925 m. gyveno Smolenske. Čia jis baigė universiteto darbininkų fakultetą, LKP CK spaustuvėje dirbo įvairių leidinių redaktoriumi, dalyvavo ČON (časti osobovo naznačenija – ypatingos paskirties dalinių) – operacijose prieš maištingai nusiteikusius valstiečius ir kitus „antitarybinius elementus“.

Manoma, kad Tarybų Sąjungoje, A. Sniečkus buvo ne tik politinis emigrantas, bet ir TSRS partinis agentas kovai prieš „buržuazinę Lietuvą“. Smolenske jį pažinojo kaip Ivaną Aleksandrovičių Bogomolovą.

1924 m. A.Sniečkus tapo Z. Angariečio pavaduotoju. Tai buvo pirmos atsakingos pareigos partijoje, atvėrusios jam politinės karjeros duris. 1925 m. įstojo į Maskvos Plechanovo liaudies ūkio institutą, tuo pačiu metu dirbdamas LKP atstovybėje prie Kominterno vykdomojo komiteto.

Po keturių LKP vadovų sušaudymo, siekdama sustiprinti Lietuvos komunistų organizacinį branduolį, Maskva nelegaliam darbui į Lietuvą pasiuntė keletą ištikimų žmonių, tarp jų ir A. Sniečkų. Nelegaliai perėjęs sieną, 1927 m. sausio 6 d. jis buvo kooptuotas į LKP CK narius ir išrinktas LKP CK sekretoriato nariu, atsakingu už agitacinį – propagandinį ir organizacinį darbą. Praktiškai tai buvo pirmojo sekretoriaus funkcijos, nors iki 1936 m. visi partiniai reikalai buvo tvarkomi kolegialiai. 1936 m. jis buvo išrinktas LKP CK pirmuoju sekretoriumi ir su maža pertrauka išbuvo juo iki 1974 m.

Lietuvos komunistų partija, smerkianti Lietuvos nepriklausomybę ir nepripažįstanti Konstitucijos, dirbanti svetimos valstybės naudai, buvo paskelbta už įstatymo ribų ir nuolat persekiojama. To neišvengė ir A. Sniečkus, – jam teko kalėti 1930 – 1933 m. (nuteistas 15 metų, bet iškeistas į Lietuvos politinius kalinius Tarybų Sąjungoje), 1939.XII – 1940.VI (nuteistas 8 metams, paleistas prasidėjus okupacijai). Spėjama, kad paskutinį kalinimą A. Sniečkus pasirinko pats.

1937 m. gegužės 21 d. A. Sniečkus su savo kolegomis buvo iškviestas į Maskvą. Kominterno vykdomajame komitete buvo priimta rezoliucija „Organizaciniu klausimu“, numatanti visų LKP CK grandžių, LKP rajonų bei Kauno miesto komiteto „patikrinimą“ ir „apvalymą“. Terminas – 6 mėnesiai. Konfidencialiame pokalbyje su vienu iš Kominterno sekretorių M. Triliseriu A. Sniečkui buvo „pasiūlyta“ nutraukti visus ryšius su daugeliu Lietuvos komunistų.

1938 m. tiesioginiu J. Stalino nurodymu buvo paleista Lenkijos komunistų partija, pakeistos Estijos, Latvijos, Jugoslavijos, Rumunijos, Vengrijos ir kitų kraštų komunistų partijos vadovybės. 1938 m. kovo 27 d. suimtas Z. Angarietis. Panašaus likimo susilaukė daugelis Tarybų Sąjungoje gyvenusių lietuvių politinių emigrantų.

Po šių akcijų 1938 m. LKP ir Kominterno – VKP(b) CK ryšiai beveik nutrūko (iki 1940 m.). šiuo laikotarpiu A. Sniečkumi susidomėjo TSRS NKVD organai. A. Sniečkus slapstėsi ir nuo Lietuvos policijos, ir nuo NKVD, tačiau 1940 m. birželio – liepos mėnesiais LKP neoficialiai buvo reabilituota, o jos lyderiai paskirti į vadovaujančius postus.

Įtikėjęs TSRS proletariato išvaduojamosios misijos neišvengiamumu, jis visada palaikė Tarybų Sąjungą ir Lietuvos nematė be TSRS globos. „Taip, mes Tarybų Sąjungos pusėje, – kalbėjo A. Sniečkus teisiamųjų suole 1931 m. – Negailėdami jėgų ir gyvybės mes ginsime ją – viso pasaulio darbininkų Tėvynę“. Čia išryškėjo ir A. Sniečkaus požiūris į lietuvių tautą kaip fiziškai ir dvasiškai bejėgę, negalinčią savarankiškai tvarkyti reikalų. Buvo manoma, kad išspręsti visus Lietuvai iškilusius klausimus (net ir įvykdyti socialinę revoliuciją) galima tik didesnės valstybės ar tautos padedami, šiuo atveju – Tarybų Sąjungos.

A.Sniečkus vedė savo bendražygę žydų tautybės revoliucionierę Mirą Bordonaitę ir susilaukė sūnaus bei dukros.

1940 m. okupacija

1940 m. birželio 19 d. A. Sniečkus tapo Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Tai tik patvirtino iš anksto užprogramuotą tarybinės okupacinės krašto valdžios struktūrose Lietuvos komunistų kolaborantinį vaidmenį. Tiesa, A. Sniečkus dėl šio paskyrimo gerokai nusiminė. Žinodamas šios organizacijos vadovų likimus Tarybų Sąjungoje, jis buvo įsitikinęs, jog paskyrimas susijęs su L. Berijos užmačiomis susidoroti. Tačiau likimas A. Sniečkui buvo palankus. 1940 m. rugpjūčio 15 d. jis buvo nukreiptas į partinį darbą ir išrinktas LKP CK I sekretoriumi. Šiose pareigose jis pradėjo organizuoti pirmuosius masinius Lietuvos gyventojų trėmimus (vien 1941 m. birželio 14 d. buvo areštuota virš 30 000 civilių asmenų, tarp jų moterų ir vaikų).

Nuorodos

• Nusikaltėliai žmogiškumui ir Lietuvai.
• Rokas Subačius. Dramatiškos biografijos: kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai... - V.: Mintis, 2005. - 443 p.: iliustr. ISBN 5-417-00887-7

Politinis postas
Prieš tai: Justas Paleckis	CK pirmasis sekretorius 1940 – 1974	Po to: Petras Griškevičius