Antanas Raudonis
| Antanas Raudonis | |
|---|---|
| Gimė | 1871 m. balandžio 23 d. Pakalniškiai, Kaltinėnų valsčius |
| Mirė | 1939 m. vasario 28 d. (67 metai) Šiauliai |
| Palaidotas (-a) | Šiaulių kapinėse |
| Veikla | liaudies skulptorius |
Antanas Raudonis (1871 m. balandžio 23 d. Pakalniškiuose, Kaltinėnų valsčius – 1939 m. vasario 28 d. Šiauliuose, palaidotas senosiose Šiaulių kapinėse) – liaudies skulptorius, knygnešys.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jaunystėje mokėsi kalvystės. Buvo savamokslis, tačiau raštingas ir apsiskaitęs. Neretai iš Prūsijos parnešdavo draudžiamų lietuviškų knygų bei laikraščių, kuriuos pats skaitydavo ir duodavo kitiems. Ypač noriai skaitė Simono Daukanto raštus. 1904 m. mobilizuotas į carinę armiją, dalyvavo kare su Japonija.
Apie 1912 m. su šeima apsigyveno Šiauliuose, dirbo geležinkelyje, iš pradžių šaltkalviu, vėliau vagonų sutepėju. 1924 m. susidomėjo skulptūra ir dirbtuvėse Žaliūkių gatvėje pradėjo tašyti akmenį. Kurdavo daugiausiai savo malonumui. Padėjo kalti skulptūras „tikriems“ skulptoriams. Jo konsultantais buvo Vincas Grybas, Bronius Pundzius, Juozas Zikaras. Kurį laiką dirbo Šiauliuose statomo paminklo 1863 m. sukilėliams rangovu, tačiau dėl nesutarimų sutartis buvo nutraukta.[1]
Vienas žymiausių A. Raudonio darbų – 1925 m. sukurtas S. Daukanto antkapinis paminklas Papilės kapinėse. 1925 m. pavasarį jis vaikščiojo po Papilės apylinkes ir rado apleistą S. Daukanto kapą. Po trijų mėnesių ant istoriko kapo jis pastatė akmeninį vėtrų aplaužytą ąžuolą. Ant kapo užrašė: „Iki visuomenė pastatys paminklą atitinkamą nuveiktiems tavimi darbams, tavo atminimui skiriu šį savo rankų d. paminklą.“ To meto šviesuomenė ir profesionalūs skulptoriai sukruto. Šalies mokytojai per metus iš savų lėšų naujam paminklui Papilėje surinko per 23 tūkstančius litų. Paminklą sukūrė skulptorius Vincas Grybas, pas kurį A. Raudonis ne kartą lankėsi. Jo skulptūra „Perkūnas“ puošia Aušros muziejaus Venclauskių namų (Vytauto g. 89) kiemą. A. Raudonis norėjo, kad „Perkūnas“ atsidurtų Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje, tačiau tuometinis direktorius generolas Vladas Nagevičius „Perkūno“ atsisakė. Meistras „Perkūną“ padovanojo Šiaulių Aušros muziejui, kuris tuomet įsikūrė Aušros alėjos rūmuose. Jam kažkas pasiūlė atspausdinti atvirukų su „Perkūno“ atvaizdu, parduoti ir taip pralobti. Atspausdino ir išnešiojo po visus Šiaulių knygynus, kurie vieną kitą pardavė, o likusius grąžino. Meistras nenusiminė. Manė, kad šiauliečiai nieko nesupranta – kauniečiai nupirks. Deja, ir Kaune niekas nepirko. Teko atvirukais iškalti namų sienas, o spaustuvei mokėti nemažą skolą.[2]
Ne vienose kapinėse išliko nemažai jo sukurtų antkapinių paminklų. Jis vienas žymiausių memorialinių antkapinių paminklų autorių. Net ir nereliginės tematikos kūriniai dažniausiai primena tradicinę medinę liaudies skulptūrą.
Palaidotas rytinėje kapinių dalyje, šeimyniniame kape. Antkapis ir antkapinis paminklas iš granito. Paminklo viršuje – metalinis kryžius–saulutė.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Abramavičius K. Akmens skulptūrų autorius // Meno saviveikla. 1964 m., Nr. 5.
- Širmulis Alfredas. Lietuvių liaudies memorialiniai paminklai // Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Kašys J. Antanas Raudonis – skulptorius, knygnešys, svajotojas // Varpai. 1991 m.
- ↑ Alvydas Januševičius. Skulptoriaus atminimas gyvas. Šiaulių kraštas, 2011 m. lapkričio 5 d.