Antanas Krištopaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Antanas Krištopaitis
KrištopaitisAntanas20090511.jpg
Antanas Krištopaitis 2009 m.
Gimė: 1921 m. gegužės 21 d.
Valdomai, Gruzdžių valsčius
Mirė: 2011 m. gegužės 6 d. (89 metai)
Šiauliai
Veikla: Lietuvos dailininkas, kolekcionierius, etnografas, visuomenės veikėjas
Žymūs apdovanojimai:

Mikelio prizas
Pelikso Bugailiškio premija
Šiaulių miesto garbės pilietis
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius

Commons-logo.svg Vikiteka: Antanas KrištopaitisVikiteka

Antanas Krištopaitis (1921 m. gegužės 21 d. Valdomai, Gruzdžių valsčius – 2011 m. gegužės 6 d. Šiauliai. Palaidotas Gruzdžių kapinėse.) – Lietuvos dailininkas, kolekcionierius, etnografas, visuomenės veikėjas, Šiaulių miesto garbės pilietis.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Mokėsi Valdomų pradinėje mokykloje, Šiaulių berniukų gimnazijoje, kurioje pirmąsias dailės žinias jam suteikė mokytojas skulptorius Petras Aleksandravičius (1906–1997). Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. abiturientas Antanas Krištopaitis buvo areštuotas, o 1942 m. nuteistas ir išvežtas į Rusiją 10-čiai metų kalėti. Kalėjimuose ir lageriuose, Urale ir Sibire praleido 17 jaunystės metų. Tremtyje dirbo lagerio dailininku, vėliau dailininku Ulan Udės operos ir baleto teatre, sukūrė scenografiją 14 operų ir baletų.

1958 m. grįžo į Lietuvą, į Šiaulius. 1958–1982 m. Šiaulių dramos teatro vyresnysis dailininkas dekoratorius, dekoracijų cecho vedėjas, dekoravo daugiau nei 120 spektaklių.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas žymiausių A. Krištopaičio autoportretų – „Batai į XXI amžių dar žengia, bet galva nebeklauso“
Valdas Adamkus Antanui Krištopaičiui įteikia Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžių

Visą gyvenimą daug piešė, tapė, liejo akvareles. Ypač daug jėgų atidavė liaudies architektūros paveldui fiksuoti – važinėdamas po Lietuvą nuliejo ir nupiešė apie 600 bažnyčių, apie 200 malūnų, daug istorijos ir gamtos paminklų (piliakalnių, paminklinių medžių, jubiliejinių, memorialinių paminklų) ir kitų vaizdų. Tai neįkainojamas meno, ikonografijos turtas, kurio reikšmė nuolat didėja, nes dalies pieštų objektų jau nebėra, kiti pakeisti, pakitusi jų aplinka.

Sukūrė didžiulę autoportretų seriją, priskaičiuojama apie 60 autoportretų, kurie, kaip unikali ekspozicija, 1996 m. įrašyta į Lietuvos rekordų knygą. Dailininkas dalyvauja parodose, jo darbų yra įsigiję Telšių, Plungės, Kretingos muziejai. Daugiausia – 645 paveikslai – saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. [1]

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

Įvertinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]