Antanė Kučinskaitė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Antanė Kučinskaitė
Gimė 1915 m. balandžio 13 d.
Plikiai, Vabalninko valsčius
Mirė 2006 m. gegužės 24 d. (91 metai)
Šiauliai
Veikla Lietuvos kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė.

Antanė Kučinskaitė (1915 m. balandžio 13 d. Plikiai, Vabalninko valsčius2006 m. gegužės 24 d. Šiauliai) – Lietuvos kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1933 m. Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacijos vienuolė. 1933 m. baigė Kauno mokytojų seminariją, 1940 m. baigė lituanistiką Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. 1959 m. filologijos mokslų kandidatė.

1940 m. mokytojavo Leipalingio, 1941 m. – Linkuvos, 1943-1944 m. Šiaulių mokyklose. 1945-1973 m. dirbo Lietuvių kalbos institute (nuo 1952 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas). 1992-2003 m. Lietuvos katalikų mokslų akademijos mokslinė sekretorė, 2000 m. pirmoji moteris, LKMA garbės narė.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Lietuvių kalbos žodyno“ viena redaktorių (t. 3-10 1956-1976 m.) ir autorių (t. 3-8; už t. 3-6 LTSR valstybinė premija 1965 m., su kt.), žodyno kartotekai surinko keliolika tūkstančių žodžių. 1977-1985 m. žurnalo „Mūsų kalba“ redaktorė, „Kalbos praktikos patarimų“ (1976 m. 3 leid. 1992 m.) viena redaktorių. „Lietuvių kalbos žinyno“ (1998 m. 3 leid. 2003 m.) viena autorių. Redagavo „Naująjį Testamentą“ ir kt. religinius leidinius. Parašė straipsnių lietuvių kalbos kultūros, leksikografijos, terminologijos klausimais.[1]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvių kalbos etiketas, 1985 m. 2 leid. 1990 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas SabaliauskasAntanė Kučinskaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 186 psl.