Anna Wintour

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Anna Wintour

Anna Wintour (g. 1949 m. lapkričio 3 d. Londone) – žurnalistė, mados kritikė, vyriausioji amerikiečių mados žurnalo „Vogue“ redaktorė.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Tėvas Čarlzas britų laikraščio „The Evening Standard“ redaktorius. Motina amerikietė Elinor Baker.

Anna augo 4 vaikų šeimoje. Tėvai labiausiai mylėjo vyriausiąjį sūnų Geraldą, kuris žuvo avarijoje sulaukęs 14 metų. Motina po tragedijos neatsigavo, o tėvas pasinėrė į darbus. Anna dievino tėvą, konsultuodavo jį, kaip padaryti jo laikraštį įdomesnį jaunimui, nors šis jai skyrė nedaug dėmesio.

Itin didelis Annos žavėjimasis mada paskatino ją dar šešiolikmetę mesti mokyklą ir atsidėti mados industrijai. 1970 m. Anna įsidarbino asistente žurnale „Harper’s Bazaar“, o po šešerių metu tapo mados redaktore. Vėliau ji dirbo dar keliuose madų žurnaluose, kol ją pastebėjo korporacijos „Conde Nast“, kuriai priklauso „Vogue“, „GQ“, „Vanity Fair“, „Glamour“ ir kt., vadovai. 1983 m. jie rekomendavo Anną „Vogue“ žurnalo vyriausiajai redaktorei Grace Mirabellai. Kai ši paklausė, kokį darbą Anna galėtų dirbti, ši atsakė: „Jūsų“. Visgi, korporacijos vadovybė Anną perkėlė į britų „Vogue“ vyriausiosios redaktorės kėdę. Tik 1988 m. Wintour svajonė išsipildė: jai atiteko amerikietiškojo „Vogue“ vadovės postas. Apie tai Grace Mirabella, žurnale išdirbusi 37 metus (17 metų – vyr. redaktore), sužinojo iš vyro, o šis – iš televizijos žinių.

Diktatorė Anna[taisyti | redaguoti kodą]

Griežta bobo stiliaus šukuosena (šios ji nekeičia nuo keturiolikos metų, kartais tik perdažo plaukus), akiniai nuo saulės, elegantiški aukštakulniai ir klasikiniai garsių dizainerių drabužiai – pagrindiniai Wintour įvaizdžio atributai. Per daugiau nei dvidešimt savo vadovavimo metų, ši moteris tapo tikra legenda. Anna nekenčia apkūnių žmonių ir jokiu būdu į savo redakciją nepriimtų net geriausio specialisto, jeigu jis būtų bent šiek tiek storesnis. Ji griežtai vertina išvaizdą, net geriausia istorija gali būti išmesta, jei herojus neatitinka jos reikalavimų. Pavyzdžiui, garsi JAV laidų vedėja Oprah Winfrey dėl to turėjo atsikratyti 10 kilogramų, o iš Cindy Crawford net trijų fotosesijų nė viena nuotrauka Annai nepatiko. Iš savo pavaldinių ši moteris reikalauja preciziško idealumo – jos komandai priklausančios merginos kasdieną turi atrodyti lyg nužengusios nuo podiumo: pedikiūras, manikiūras, makiažas, aukštakulniai ir sijonai, kuriuos, beje, beveik visada ir dėvi pati Anna. Kelnės jai – vienas nemoteriškiausių apdarų, kuriuos galima vilkėti tik neoficialioje aplinkoje. Taip pat vyriausioji redaktorė niekada nenešioja rankinių – jos manymu, šios tik kenkia moters figūrai. Bene visus jos daiktus nešioja asistentai, kurių Anna turi net tris – visi jie dirba pilnu etatu.

Griežta ir įtakinga[taisyti | redaguoti kodą]

Wintour puikiai žino, kad ji – beprotiškai įtakinga ir galinga persona. Jai nesvarbu ar kritikuoti savo asistentę dėl ataugusių plaukų šaknų, ar patį G. Armani ir pavadinti jo kolekciją banalybe. Vienas šios moters žodis gali visiškai sužlugdyti arba iškelti į padanges – daugelis dizainerių įsitikę, kad jų drabužiui atsiradus žurnale, tas modelis tuoj pat išparduodamas. Šių metų lapkritį mados imperatorei sukako 60 metų ir, „The Sunday Times“ teigimu, ji praras savo didelę įtaką. Jos vietą, manoma, užims Rachel Zoe – žinoma žvaigždžių stilistė. Anna teigia, kad „Vogue“ formuoja supratimą apie skonį, grožį ir madą. Pradėjus vadovauti Wintour, atgijo ir leidinio viršeliai – jie pradėti fotografuoti atvirose erdvėse, natūralioje šviesoje, o ne tik studijose. Ant viršelių rodėsi išskirtinių tipažų merginos, vilkinčios brangius dabužius. „Vogue“ vizija: į elitą orientuota estetika, perfekcionizmas, įžymybių propagavimas (mėgstamos žymios ir įtakingos straipsnių herojės). Kita vertus, A. Wintour supranta, kad ne visi, perkantys „Vogue“, perka žurnale reklamuojamus brangius daiktus. Tačiau ji įsitikinusi, kad šis žurnalas moko skaitytojus supratimo apie grožį, skonį, madą. Anot Annos, „Vogue“ yra tiltas tarp podiumo ir dėvimų madingų drabužių. „Vogue“ skaitytoja: šiuolaikinė moteris, kuriai rūpi karjera ir pinigai, kuri neturi laiko vaikščioti po parduotuves ir žiūrinėti, kas yra madinga. Naujausią informaciją apie madą jai turi pateikti žurnalas. Tai – elegantiška, moderni, gyvybinga, išpuoselėta ir seksuali moteris.

Įpročiai[taisyti | redaguoti kodą]

Nors mados pasaulyje įprasta, kad kolekcijų pristatymai dažniausiai prasideda beveik valanda vėliau, nei parašyta kvietime, A. Wintour atvyksta būtent nurodytu laiku. Ji teigia tą laiką išnaudojanti planuodama dienotvarkę, pasižymėdama idėjas, tvarkydama reikalus telefonu. Iš fotografų reikalauja, kad šie prieš kiekvieną fotosesiją padarytų joje naudojamų drabužių ir aplinkos detalių fotografijas, nes ji nori įvertinti visa tai dar prieš pradedant darbą. Po fotosesijos jai turi būti pateikti absoliučiai visi, o ne atrinkti fotografo kadrai. Redakcijos darbuotojai įsitikinę, kad A. Wintour perskaito viską, kas tą mėnesį publikuojama žurnale, gal kiek atlaidžiau žiūri nebent į menų ir knygų apžvalgos skiltis. Kai kurių įžymybių fotosesijoms ji asmeniškai parenka drabužius. Tokia garbė teko Jennifer Lopez, Kate Moss, Donaldui Trumpui, Dianai von Furstenberg. Beje, būtent A. Wintour įpratino dizainerius skolinti drabužius ne tik muziejams, bet ir įžymybėms išsirengus į ypatingą vakarą. Ji įsitikinusi, kad tai – daug geresnė reklama nei fotosesija su tuo drabužiu vilkinčiu profesionaliu modeliu. Atrodo, Wintour nieko nėra neįmanoma. Abejonės jos autoritetu tik sustiprina moters ambicijas. Prabilus apie žurnalo „Vogue“ sąstingį, senamadiškumą, pretenzingumą, leidinio vadovė sumušė visus rekordus ir 2007-ųjų rugsėjį išleido storiausią žurnalo istorijoje numerį – 840 puslapių! Kaip tik apie šio numerio kūrimą sukurta režisieriaus R. J. Cutlerio dokumentinė juosta „The September Issue“. Legendinė mados redaktorė įsileido filmo kūrėjus į savo valdas, atskleidė redakcijos virtuvę, nusiėmė garsiuosius akinius ir buvo itin atvira.

Kritika[taisyti | redaguoti kodą]

A. Wintour yra nuolat persekiojama gyvūnų teises ginančios organizacijos PETA atstovų už kailinių propagavimą „Vogue“ žurnale – jų populiarinimą fotosesijose, reklamose ir redaktoriaus žodyje. Kai kurie PETA išpuoliai prieš A. Wintour žinomi visame pasaulyje ir yra tapę legenda. Pavyzdžiui, 2005 metų išpuolis Paryžiuje, kuomet prieš „Chloe“ mados namų šou vyriausioji „Vogue“ redaktorė vienos PETA aktyvistės buvo apmėtyta pudingu. Tikriausiai ne vienas matė plakatą, vaizduojantį nesimpatišką moteriškę, stebėtinai panašią į Anną Wintour, su užrašu: „Kailinius dėvi nuostabūs gyvūnai ir bjaurūs žmonės“. Nors ir kritikuojama dėl savo nuožmumo, ar dėl meilės kailiams, Anna turi ir kilnių siekių: be atsidavimo žurnalui, Wintour remia jaunus telentus ir rekomenduoja juos garsiems mados namams. Jos dėka John Galliano gavo „ Dior” pagrindinio dizainerio pareigas, o Marc‘ui Jacobs‘ui ji padėjo suorganizuoti pirmąjį didelį šou. Ji taip pat globoja „Metropolitan” menų muziejų bei renka milijonus AIDS labdaros organizacijoms.

Biografinės knygos[taisyti | redaguoti kodą]

„Front row: The cool life and hot times of Vogue‘s editor in chief“, „Anna Wintour: what lies beneath the chic exterior of Vogue‘s editor in chief“.

Kino juostos[taisyti | redaguoti kodą]

Annos Wintour asmenybė įkvėpė ne vienos kino juostos pagrindinę veikėją – „Ir velnias dėvi Prada“, „Gatavi drabužiai“, „Bjaurioji Betė“.

Iškalbingos frazės[taisyti | redaguoti kodą]

  • Dažniausiai sakomas posakis: „Kelkite lygį! Juk tai - „Vogue."
  • „Juk patys suprantate, žmonės skirtingai suvokia madą."
  • „Mada daro žmones nervingus."
  • „Šitiek žmonių su manimi dirba jau 15-20 metų... Jei aš tokia kalė, matyt, jie mazochistai. Tačiau jie vis dar su manimi."
  • „Man patinka kailiniai. Dėl grėsmės būti užpultai turiu samdytis apsaugą, bet neketinu nustoti jų vilkėti."
  • „Vogue" yra geriausia, ką mada gali pasiūlyti. Tai tarsi žavinga draugė."
  • „Viešėdama Minesotoje, mačiau daugybę žmonių, kuriuos švelniai pavadinčiau namukais. Kol pasaulis kalba apie anoreksiją, Jungtinėse Valstijose siaučia tikra nutukimo epidemija."

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]