Animacijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.

Animacija – yra spartus kintančių dvimačių ar trimačių iliustracijos ar modelių vaizdo epizodų rodymas, sukuriant judėjimo iliuziją. Tai optinė judėjimo iliuzija, sukuriama dėl vaizdo užsitęsimo, ir gali būti kuriama ir vaizduojama daugybe metodų.

Pirmieji bandymai kurti animaciją[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji bandymai judėjimo fenomenui užfiksuoti randami dar paleolito urvų piešiniuose: Pietų Prancūzijos Lasko urve bei Altamiros urvuose Šiaurės Ispanijoje buvo rasta piešinių, kuriuose gyvūnai buvo vaizduojami su papildomomis poromis kojų bei keliais sluoksniais kūno kontūrų, perpiešiamų vieno ant kito, taip galimai mėginant perteikti judesį. Taip pat vienoje Irano gyvenvietėje rastas 5200 metų senumo dubuo, ant kurio nutapyti devyni ožio paveikslėliai. Dubenį sukant ratu, iš atskirų paveikslėlių susidaro judantis pasakojimas, kaip ožys pašokęs į orą nuo medžio nusiraško kriaušę. Negana to, Egipto freskose, kurioms daugiau nei 4000 metų, vaizduojama dviejų imtyninkų veiksmų įvairovė: viename kūrinyje užfiksuota visa kova nuo pat pradžių iki galo. Taigi galima teigti, jog pačius primityviausius animacijos pagrindus padėjo pirmykštis menas. Prieš tai, kuomet buvo išmokta kurti animaciją tokią, kokią ją žinome dabar, egzistavo daugybė į viazualią išraiškąapeliuojančių išradimų, kurie buvo skirti žmonėms linksminti, stebinti ar net gąsdinti. Norint geriau suprasti pagrindinius animacijos kūrimo principus, pravartu susipažinti su jais susipažinti.

Magiškasis žibintas (The magic lantern, 1650)[taisyti | redaguoti kodą]

Magiškasis lanternas yra šiuolaikinio projektoriaus protėvis, sudarytas iš paveikslo, lęšio ir žvakės. Jo pagalba tamsiame kambaryje vaizdas būdavo projektuojamas ant lygaus paviršiaus, neretai siekiant sukurti antgamtiškumo iliuziją (pvz.: siekiant įtikinti žiūrovus, jog jie mato vaiduoklius ar sielas). Pirmieji žinomi lanternai buvo sukurti Christiaan Huygens ir Athanasius Kircher.

Taumatropas (Thaumatrope, 1824)[taisyti | redaguoti kodą]

Taumatropai buvo pakankamai plačiai naudojami VIktorijos laikų Europoje ir išrastas 1824 m. Jį sudarė diskas arba kortelė, ant kurios abiejų pusių nupiešta po atskirą paveikslėlį. Diską sukant patraukus už dviejų susuktų virvelių, paveikslėliai susijungia. Jei vienoje pusėje buvo nupieštas paukštis, o kitoje tuščias narvelis, tai pasukus diską, matome paukštį narvelyje. Išvertus iš graikų kalbos „Thauma“ reiškia nuostabus, stebuklingas, o „Trope“ – tai kas sukasi. Manoma, jog šis išradimas buvo sukurtas Sir John Herschel.

Fenakistoskopas (Phenakistoscope, 1831)[taisyti | redaguoti kodą]

Išrastas 1831 m. vienu metu belgo Joseph Plateau ir austro Simon von Stampfer. Šį išradimą sudaro diskas su eile simetriškai nupieštų paveiksliukų, išdėstytų pagal disko centrą. Norint išvysti veiksmo iliuziją, reikdavo pastatyti diską priešais veidrodį ir tuomet jį pasukti.

Zoetropas (Zoetrope, 1834)[taisyti | redaguoti kodą]

1834 m. William George Horner išrado Zoetropą, kurį pavadino Daedalum (velnio ratas). Šis optinis žaislas buvo pamirštas daugiau nei 30 metų. 1867 jį tuo pačiu metu atrado ir užpatentavo William F. Lincoln (JAV) ir Milton Bradley (Didžioji Britanija). Taip velnio ratas įgijo naują pavadinimą Zoetropas, iš graikų kalbos išvertus – gyvenimo ratas. Šis žaislas buvo pagerinta Fenakistiskopo kopija. Jis buvo konstruojamas būgne be viršutinės dalies. Į vidų aplink centrinę ašį įdedama ranka pieštų paveikslėlių seka. Būgno išorėje buvo išpjaunamos pailgos juosteles pro kurias, pasukus būgną, buvo matoma judesio iliuzija. Zoetropas buvo tobulesnis už Fenakistiskopą, nes vienu metu žiūrėti galėjo ne vienas žmogus.

Animuota knygelė (Flip book, 1868)[taisyti | redaguoti kodą]

1886 iliustracija.

Pirmasis patentas animuotai knygelei išduotas 1868 metais John Barnes Linnett. Jos pagrindą sudaro knygelės puslapių apatiniuose kampuose nupiešti paveiksliukai, kurie, verčiant puslapaius, sukuria judesio iliuziją. Šis rezultatas pasiekiamas dėl paprasčiausios žmogaus anatomijos: akims lengviau susikoncentruoti į stacionarius nei judančius objektus. Senesniuose įrenginiuose paveikslėliai buvo išdėstomi ratu, todėl filmuko kadrų skaičius buvo gana mažas, knygelės principu pateiktas filmukas turėjo daugiau kadrų, todėl galėjo būti ilgesnis.

Praksinoskopas (Praxinoscope, 1877)[taisyti | redaguoti kodą]

Išrastas prancūzų mokslininko Charles-Émile Reynaud, šis įrenginys sujungė cilindrinį zoetropo dizainą su veidrodiniu penakististoskopo veikimo principu. Veidrodžiai buvo įmontuoti besisukančiame rate su piešiniais, kas leido besikeičiantį animacinį vaizdą stebėti iš skirting kampų. 1892 m. Spalio 28 d. Reynaud pristatė pirmąjį viešą judančių paveikslėlių seansą 'Pauvre Pierrot' savo įkurtame optiniame teatre (Theatre Optique) Paryžiuje. Vaizdas buvo sukuriamas Praksinoskopo principu ir projektuojamas ant sienos. Seansus, kurie trukdavo 12 – 15 minučių ir sudarydavo 500 paveikslėlių, vesdavo pats Charles Émile Reynaud

Animacijos pionieriai[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmąjį animacinį filmą „Humorous Phases of Funny Faces“ 1906 m. sukūrė J. Stuart Blackton. Jame vaizduojamas karikatūristas kreida piešiantis žmonių veidus ant mokyklinės lentos ir netikėtai veidai atgyja. Taigi J. Stuart Blackton galima laikyti pirmuoju animatoriumi. Kitas animacijos pionierius – Winsor McCay – sėkmingas laikraščių karikatūristas. Jis pradėjo naują art-nouveau etapą animacijos istorijoje, kuris reikalavo ypatingo kruopštumo, atidumo detalėms ir animatorių komandos. Žymiausi Winsor McCay filmai: „Mažasis Nemo“ (Little Nemo, 1911) ir „Dinosauras Gertis“ (Gertie the Dinosaur, 1914). Pastarajam sukurti prireikė net 10,000 piešinių įskaitant ir aplinkos vaizdus [2]. Rotoskopinę animaciją dar 1917 m. užpatentavo Max Fleischer ir ypač plačiai naudojo Disney studija. Šiuo būdu siekiama sukurti ypatingai tikrovišką judesį, todėl personažai pirma nufilmuojami video kamera, o po to kiekvienas kadras užpiešiamas ant viršaus. Ryškiausi pavyzdžiai – režisieriaus Linklater filmai „Waking Life“ (JAV, 2001) ir „A Scanner Darkly“ (JAV, 2006). Pirmas spalvotas animacinis filmas „Gėlės ir medžiai“ (Flowers and Trees) pasirodė 1932 m. Jį išleido Disney kompanija, po kurio laiko animacinis filmas buvo kritikų įvertintas Akademijos apdovanojimu dar kitaip vadinamu Oskaru. 1937 m. Disney kompanija išleido pilnametražį spalvotą, garsinį animacinį filmą „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (Snow White and the Seven Dwarfs). Šis filmas garsus ir tuo, kad jame pirmą kartą Disney animavo žmones (prieš tai pagrindiniais animacinių filmų personažais buvo įvairūs gyvūnai). Stasys Ušinskas 1938 m. pasauliui pristatė pirmą garsinį trumpametražį lėlių filmą „Storulio sapnas“. 1945 m. pasauliui buvo pristatytas pirmasis japonų animacinis filmas „Motaro jūros kariai“ (Momotaro’s Divine Sea Warriors), kurį režisavo Mitsuyo Seo. Šis darbas buvo užsakytas jūrų reikalų ministerijos politinei propagandai skleisti.

Animacijos aukso amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Žaislų istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Šitaip galima pavadinti XXI a. pradžią, kuomet kompiuterinė animacija pasiekė populiarumo viršūnę ir privertė tradicinę animaciją galutinai užleisti dominuojančią poziciją. To priežastys kelios: nuolatinis technologinis progresas, atnešantis inovacijas į įvairias sferas bei techniškai spartesnis kompiuterinės animacijos kūrimo procesas. 1995 m. pasirodžiusi animacinė komedija „Žaislų istorija“ (Toy Story) – pirmas vien tik kompiuteriu sugeneruotas animacinis filmas. Jį išleido animacinių filmų studija Pixar. Kompiuterinė(skaitmeninė) animacija – procesas, kurio metu kuriami animaciniai vaizdai, pasitelkiant kompiuterinės grafikos programas. Pirmosiomis šios animacijos rūšies apraiškomis galima laikyti 7-ąjį dešimtmetį, kuomet išradėjai, dirbę „Bell Telephone Laboratorines“, sukūrė keletą trumpučių, kompiuterinėmis programomis animuotų filmukų. Visgi, didelės sėkmės ši novatoriška animacija nesulaukė. Pirmasis pilnametražis kompiuterinės animacijos filmas pasirodė tik 1995 metais. Tai buvo jau, galima sakyti, legenda pavirtęs animacinis filmas „Žaislų istorija“. Didžiulė komercinė šio filmo sėkmė buvo ta reikalinga paskata, kuri suteikė drąsos didžiosioms animacijos pramonės galiūnėms, tokios kaip „20th Century Fox“ imtis rimtų ir inovatyvių projektų kompiuterinės animacijos srityje. Režisierius Lee Unkrich, režisavęs pastarąsias dvi „Žaislų istorijos“ dalis ir Pete Docter – vienas iš pagrindinių „Žaislų istorijos“ kūrėjų, animacinio filmo „Monstrų biuras“ režisierius ir „Oskaro“ statulėlę pelniusio animacinio filmo „Aukštyn“ scenarijaus autorius ir režisierius – papasakojo iš kur šis apgaulingai paprastas siužetas apie margaspalvę žaislų kompaniją, kurie atgimsta, vos tik šeimininkas išeina pro duris. 90-ųjų pradžioje dar nebuvo kino studijos „Pixar“. Tuo metu buvo kompanija „Point Richmond“, kurioje dirbo Pete Docteris, Johnas Lasseteris, Andrew Stantonas ir Joe Ranftas. Vis keturi vyrai dirbo programų sisteminio palaikymo srityje, o laisvalaikiu kurdavo reklaminius filmukus ir trumpus animacinius filmus. „Mes filmavome reklaminius filmukus, tačiau iš tikrųjų norėjome sukurti 30 minučių trukmės kalėdinį kino filmą J.Lasseterio animacinio filmuko „Žaisliukas“ (angl. „Tin Toy“) motyvais. Nesiekėme sukurti pilno metro filmo, tačiau kartą pakalbėjome su žmonėmis iš „Disney“ ir jie pasiūlė kurti filmą“ – pasakojo P.Docteris. Kai kino ekranuose pasirodė istorija apie dviejų žaislų iš skirtingų epochų draugystę, ji iš karto sukėlė tikrą sensaciją. Filmas visame pasaulyje uždirbo virš 360 milijonų dolerių ir buvo puikiai įvertintas kritikų.

Ateities animacija[taisyti | redaguoti kodą]

Animacijos vaidmuo žiniasklaidos priemonėse[taisyti | redaguoti kodą]

Kompiuterinė animacija jau „išaugo“ iš to savo gyvavimo tarpsnio, kai ji tebuvo pritaikoma pramogai. Šiandien ji nesustabdomai tampa vienu iš žurnalistikos darbo įrankių. Šią skaitmeninės animacijos integraciją į įprastinę žiniasklaidą neretai galime išvysti per televizijos žinias, kai bandoma atkurti kraupią avariją, kuri įvyko neaiškiomis aplinkybėmis. Turbūt niekas nenustebs sužinoję, jog tokio pobūdžio video medžiagą savo žiūrovams dažniausiai pateikia amerikiečių žiniasklaida. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra visam pasauliui pristatytas kompiuterinėmis animacijos filmukas, kaip buvo vykdoma Osama bin Laden‘o puolimo operacija 2011 metais. Next media animation – tai kinų žiniasklaidos įmonių susivienijimas, pateikiantis visuomenei vaizdo pranešimus apie naujausius įvykius, kuriuos šis konglomeratas atkuria panaudodamas kompiuterinę animaciją. Plačiajai auditorijai šis tinklalapis tapo žinomas po to, kai paviešino animacinį reportažą apie 2009 metais įvykusią golfo žaidėjo Tiger‘io Woods‘o avariją. Next media animation verslo vadovas Michael Logan augantį šio animacijos tipo populiarumą aiškina taip: „Animacinių reportažų kūrybą skatina auditorijos troškimas pamatyti tai, kas įvyko iš tiesų, kai nėra nei vieno video įrašo, kuris galėtų tą troškimą išpildyti. <…> Next Media Animation gali suteikti vizualinį pavidalą įvykiams, apie kuriuos skaitytojai arba žiūrovai galėjo tik įsivaizduoti“.

Animacijos vaidmuo asmeniniam vartojimui[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuolaikinių technologijų pagalba kiekvienas norintis gali nesunkiai tapti animatoriumi: tam tereikia asmeniniame kompiuteryje animacijos programą bei minimalių žinių apie tokios animacijos kūrybą ir jau galima pradėti gaminti nuosavus kūrinius. Įvairūs internetiniai portalai taip pat siūlo gausybę skaitmeninės animacijos programų visiškai nemokamai (K-3D, Open-Source 3D, Truespace, Synfig Animation Studio ir panašios), tad kiekvienas gali jas nesunkiai įsidiegti savo kompiuteryje ir pabandyti sukurti animacinį filmuką. Taip pat, naujus kūrinius yra pakankamai lengva paviešinti draugų bei pažįstamų tarpe, asitelkiant tokias internetines platformas kaip Facebook ar Youtube.

Lietuvos animacijos istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuviškos animacijos pionieriai[taisyti | redaguoti kodą]

Vladislovas Starevičius[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmasis lėlių animacijos filmas „Elniaragių kova“ (Lucanus Cervus) sukurtas Lietuvoje Kaune gyvenusio lenkų kilmės fotografas Vladislovas Starevičius (Władysław Starewicz). V. Starevičius būdamas aistringu vabzdžių kolekcininku, juos išdžiovindavo ir fotografuodamas po vieną per kadrą kūrė animaciją. Vieno kūrėjo idėjų buvo užfiksuoti didžiausių Lietuvoje vabalų – elniaragių kovą. Tačiau darbas su vabalais nebuvo lengvas, jie nepanoro filmuotis ir nesielgė natūraliai. Tada jis padarė elniaragių lėles, sukomponavo reikiamus judesius ir juos nufilmavo. Taip gimė žymus lėlių animacinis filmas „Elniaragių kova“. V. Starevičius buvo šio filmo režisierius, operatorius ir dailininkas. Jis buvo kviečiamas dirbti W. Disney’aus studijoje, tačiau pasiūlymo atsisakė, nes animaciniams filmams viską – nuo lėlių iki scenarijaus – kūrė pats, buvo autorinės animacijos šalininkas. Nors menininkas dirbo Paryžiaus, Maskvos kino studijose, Lenkijoje – tačiau Viačeslavas yra kilęs nuo Kėdainių, o „Kova“ buvo nufilmuota Kaune. Po „Elniaragių kovos“ V. Starevičius sukūrė daugiau filmų: „Gražioji Lukanidė“ (1912), „Žiogas ir skruzdėlė“ (1913), „Lapinas Raneikis“ (1939), „Paparčio žiedas“ (1949). Visi filmai, nors kiek pavėluotai, vertinami kaip svarbus lietuvių menininko indėlis į pasaulio animacijos istoriją. Dabar V. Starevičiaus kūrybinį palikimą saugo Paryžiuje gyvenanti jo duktė Irena.

Gražina Brašiškytė[taisyti | redaguoti kodą]

Gražina Brašiškytė – pirmoji lietuvė, profesionali animatorė. G.Brašiškytė gimė 1920 m. spalio 19 d. Šiauliuose, baigusi mokslus grįžo į Lietuvą, bet, nesuradusi palaikymo, išvyko į Maskvą. Visgi menininkė visą gyvenimą nenutraukė ryšių su Lietuva, kasmet joje lankydavosi, nors gyveno ir dirbo Rusijoje. 1955 m. ji debiutavo kaip dailininkė – statytoja filme „Užburtas berniukas“ (pagal S. Lagerlef pasaką „Nilso kelionės“). Jis dabar laikomas tarybinės multiplikacijos aukso fonde. 1959 m. sukūrė animacinį filmą lietuviška tematika „Gintarinė pilis“. O 1961 m. jos filmas „Drakonas“ Indijoje tarptautiniame festivalyje buvo apdovanotas aukščiausiu – „Sidabrinio lotoso“ prizu. 1963 m. sukurtas filmas „Tarakonas“ buvo įvertintas „Geriausio metų filmo“ prizu. Kasmet išleisdama po filmą, G. Brašiškytė iš viso sukūrė 24 animacinius filmus.

Svarbios datos[taisyti | redaguoti kodą]

1938 m. kino teatrų lankytojai pamatė pirmą garsinį trumpametražį lėlių filmą „Storulio sapnas“ (aut. Stasys Ušinskas).

Sovietmečiu daugiausia profesionalių filmo kūrėjų dirbo Maskvoje. Tačiau atsirado vienas kitas entuziastas kūręs individualiai – 1964 metais Zenonas Tarakevičius nupiešė pirmąjį lietuvišką pieštos animacijos filmą – 8 min. trukmės „Vilką ir siuvėją“.

1970 m. Juozas Sakalauskas subūrė grupelę menininkų ir pradėjo piešti animacinius filmus priešgaisrinės apsaugos, autoinspekcijos užsakymu. Taip buvo sukurti animaciniai filmai „Ežio namas“ (1968), „Telesforas gatvėje“ (1970).

1980-ais iš visų Sovietų Sąjungos respublikų tik Lietuvoje nebuvo profesionalios animacijos studijos. Lietuvoje apsilankiusi Gražina Brašiškytė skaitė paskaitą apie animaciją, surengė susitikimą su žiūrovais. Paklausta, kokią svajonę norėtų įgyvendinti, ji atsakė: "Norėčiau kurti lietuvišką multiplikaciją… "

1982 m. studijuoti animacinių filmų režisūros Maskvoje išvyko žinoma grafikė Nijolė Valadkevičiūtė. 1983 m. Lietuvos kino studijoje ji sukūrė pirmąjį lietuvišką profesionalų animacinį filmą „Medis“.

„Lietuvos kino studijoje“ animacinių filmų režisieriais pradėjo dirbti Zenonas Šteinys, Ilja Bereznickas, Henrikas Vaigauskas, Ieva Bunokaitė, Jūratė Leikaitė, Aurika Selenienė, Algirdas Selenis ir kt. Ilja Bereznickas debiutavo su filmu „Paskutinė dovana“ 1985 m. animacinių filmų vaikams ir jaunimui festivalyje Portugalijoje buvo apdovanotas pagrindiniu prizu. Per šį laikotarpį pasirodė apie 10 šio autoriaus animacinių filmų.

1987 m. Ilja Bereznickas sukūrė bene patį žinomiausią lietuvišką animacini filmą „Baubas“. Atgavus nepriklausomybę Lietuvoje pradėjo steigtis animacinių filmų studijos. Kasmet Lietuvoje sukuriama po 4–5 skirtingos stilistikos animacinius filmus.

1998 m. sukurtas pirmasis pilnametražis pieštinis animacinis filmas „Odisėjas“, kurį režisavo Valentas Aškinis.

Naudotai šaltiniai:

http://mp4irkomunikacija.wordpress.com/2012/04/15/placiau-apie-siuolaikine-kompiuterine-animacija/

http://www.obuolys.lt/labas/naujiena/9794/

http://www.ltvirtove.lt/faktai.php?lt=faktai_apie_animacija

http://animacija.webatu.com/index.php?page04

http://www.sarmatija.lt/index.php/temu-turinys/47-groziniai-kuriniai/1227-nezinoma-lietuviskosios-animacijos-istorija