Angloamerikiečių teisė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Bendroji teisė, anglosaksų teisė, (angloamerikiečių) bendrosios teisės tradicija (angl. Common Law, iš pranc. comune ley, lot. communis lex) – anglosaksų valstybėse galiojanti teisė (teisės šeima). Pagrindinis teisės šaltinis – teismo precedentas. Bendroji teisė plėtojosi paprotinės teisės pagrindu. XX–XXI a. maža dalis teisės normų buvo kodifikuota (statutų teisė, angl. Statutory Law). Bendroji teisė apima visas teisės šakas, tiek privatinę, tiek ir viešąją teisę. Išplito D. Britanijos metropolijos kraštuose, taip pat JAV, Australijoje.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Bendrąja teise (comune ley prasme) buvo vadinama bendroji anglų teisė, besiremiant teismų sprendimais bei jų pagrindu plėtota, atribojant ją nuo atskirų germanų genčių (anglai, saksai, jutai) teisės, egzistavusios iki pat vėlyvųjų viduramžių.

Bendroji teisė kaip angliškosios precedentų teisės (Case Law) pagrindas pradėjo formuotis po Anglijos užkariavimo 1066 m., kai karaliaus įsakymu ir su jo įgaliojimais po šalį žirgais keliaudavo teisėjai bei sprendė bylas (itinerant justices). Tuo metu Anglijoje galiojo anglosaksų (germanų genčių) teisė, kuri plėtojosi VI a. Angliją užėmus įvairioms germanų gentims (danai, jutai, saksai, anglai). Bendroji teisė veikė tik atitinkamose valdose (karaliui pavaldžiose srityse), lokaliai. Net ir X a. politiškai suvienijus Angliją, vis dar nebuvo vieningos visai Anglijai teisės. Buvo taikoma vietinė paprotinė teisė, kurią taikė grafysčių teismai (county courts) ir hundred courts, kurių teismingumo ribas atitiko teritorinis Anglijos padalijimas į grafystes ir kitus vienetus).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]