Anglijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Britanija-orn.png
Britanijos istorija
Anglijos | Velso | Škotijos
Britanijos priešistorė
Senovės Britanija:
Romėnų Britanija Kaledonija
Anglosaksai Britai Piktai
Veseksas Gvineda Alpinai
Normanai Dunkeldai
Plantegenetai
Lankasteriai
Jorkai
Velso kunigaikštystė Briusai
Anglijos karalystė (Tiudorai) Stiuartai
Didžiosios Britanijos Karalystė (Hanoveriai)
Didžioji Britanija ir Airija
Jungtinė Karalystė (Vindzorai)
Susijusių šalių istorijos:
Meno salų, Normandų salų

Anglija yra didžiausia ir daugiausiai gyventojų turinti Jungtinės Karalystės dalis. Šis susiskirstymas į dalis atsirado nuo maždaug V a., kai į salą atsikraustė anglosaksai. Anglijos teritorija politiškai buvo suvienyta X a. Šiame straipsnyje aprašoma būtent šitos teritorijos istorija, nors iki X a. ir po Škotijos karaliaus Jokūbo VI karūnavimo Anglijos karaliumi 1603 m., Anglijos istoriją labai sunku atskirti nuo Britanijos istorijos.

Anglija iki romėnų užkariavimo[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai straipsniai Britanijos priešistorė, Keltų Britanija

Stounhendžas

Anglijos istorija prasideda salos susiformavimu. Mezolite, pakilus jūros lygiui, apie 7000 m. pr. m. e. nuo žemyno atsiskyrė Britanijos sala. Neolito laikotarpiu, kuris saloje prasidėjo tik apie 4000 m. pr. m. e., paplito žemdirbystė ir gyvulių auginimas. Ar tai susiję su gyventojų persikėlimu iš žemyno ar vietinių akultūracija, tyrimuose nėra vieningos nuomonės. Apie 3200 m. pr. m. e. Britų salose buvo pastatyti įvairūs megalitiniai statiniai - hendžai (Woodhenge, Durrington Walls, Marden Henge, Avebury) ir akmenų ratai (Castlerigg, taip pat žinomiausias Stounhendžas).

Keltų migracija į Britanijos teritoriją iš kontinentinės Europos dalies prasidėjo vėlyvojo bronzos amžiaus ir ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpiu (800-700 m. pr. m. e.). Paskutinė žinoma keltų invazija į Britaniją buvo apie 75 m. pr. m. e. (belgai). Keltai su savimi atsinešė geležies amžiaus kultūros elementus, kurie pradžioje koegzistavo kartu su bronzos amžiaus kultūra. Britanijos keltai ir keltų kultūros paveiktos tautos sąlyginai vadinamos "britais". Iki romėnų užkariavimo Britanijoje jau buvo pradėjusi irti pirmykštė bendruomeninė santvarka ir formavosi klasinė visuomenė. Apie socialinės nelygybės augimą liudija gimininės ir karinės aukštuomenės iškilimas, patriarchalinės vergijos egzistavimas. Britai turėjo išvystytą gyvulininkystę ir žemdirbystę, naudojosi sunkiais ratiniais plūgais, rankiniai malūnais, žiedė puodus, apdirbo gyvūnų odas, audė, kasė rūdą, prekiavo su kontinento pirkliais. Kai kurios britų gentys jungėsi į gentines sąjungas, kurios turėjo karinius vadus ("karalius").

Geležies amžiaus įtvirtintos kalvos (piliakalniai) iki šių dienų matomi prie Šefildo šiaurinėje Anglijoje; pietinėje Anglijoje taip pat buvo gausu tokių piliakalnių, išlikusių kaip koncentrinių pylimų sistemos, pradedant milžiniška Mergelės pilis Dorsete ir baigiant žymiai mažesniais, kaip kad Grimsburio pilis Berkšyre. Iš kai kurių gentinių centrų vėliau išaugo romėnų ir viduramžių miestai: Kamulodunas (dabartinis Kolčesteris), Eborakumas (dabartinis Jorkas), Londiniumas (dabartinis Londonas).

Romėnų Britanija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Romėnų Britanija.
Adriano siena matoma iš Verkoviciumo

Po Galijos užkariavimo I a. pr. m. e. pabaigoje Julijus Cezaris dukart įsiveržė į pietinę Britaniją (55 ir 54 m. pr. m. e.). Prieš romėnams užkariaujant Britaniją, britų populiacija buvo stabili ir kalbėjo keltų kalba, kuri buvo britų kalbos prokalbė. Cezariui apleidus salą, ji vėl pateko į britų rankas.

Romėnai pradėjo antrąjį Britanijos užkariavimą valdant Klaudijui 43 m. ir užbaigė jį septintojo dešimtmečio pabaigoje. Jie užėmė visą Angliją ir Velsą bei periodiškai išplėsdavo įtaką į žemutinę Škotiją. Britanija tapo viena iš provincijų imperijos pakraštyje. Romanizacija palietė daugiausia pietinę, rytinę ir iš dalies centrinę Britanijos dalį; vakarinė dalis ir šiaurė romanizacijos buvo praktiškai nepaliestos. Vietiniai gyventojai ne kartą buvo sukilę (pvz., Boudikos sukilimas 61 m.). Savo užkariavimus romėnai įtvirtino statydami karines stovyklas ir karinius kelius. Palei šiaurinę ribą buvo pastatyta siena, turėjusi saugoti nuo piktų puldinėjimų.

Nors užkariavimas paspartino socialinės diferenciacijos procesus, tačiau iš esmės keltų visuomenės nepakeitė. Nuo III a. pab. romėnų Britaniją ėmė puldinėti keltų ir saksų gentys. Nuo IV a. Britanija tapo prieglobsčiu įvairiems į Romos sostą pretendavusiems uzurpatoriams. IV a. septintajame dešimtmetyje tvarką ir romėnų valdymą čia paskutinį kartą atstatė Flavijus Teodosijus, tačiau V a. pradžioje romėnų kariai pasitraukė iš Britanijos. Kariai buvo labiau reikalingi ginti žlungančią sieną palei Reiną. Netrukus čia išnyko ir romėnų valdžios likučiai, Britanija suskilo į keletą nepriklausomų keltų valstybių.

Anglosaksų laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Anglosaksai.

Pasikeitus jėgų balansui į pietus vėl ėmė veržtis piktai. Kadangi romanizuoti britai negalėjo tikėtis Romos imperijos pagalbos, gynybai jie kvietėsi saksų samdinius. Saksai kėlėsi į Britaniją kartu su šeimomis. Historia Brittonum teigimu, nuo 430 m. į salą kėlėsi ir jutai, kurie apsigyveno daugiausia Kente, Vaito saloje ir Hamšyro pakrantėje.

Po romėnų valdymo smarkiai sumažėjo gyventojų skaičius Britanijoje dėl maro ir raupų. Žinoma, kad Justiniano maras pasiekė Viduržemio jūros regioną VI a., o į Britų salas pateko 544 ar 545 m., po to pasiekė Airiją. Tai paskatino platesnę anglų ir saksų persikėlėlių bangą iš žemyno, kur buvo jaučiamas gyventojų perteklius.

Atvykėliai apgyvendino Rytų Angliją, Midlendą, rytinę Jorkšyro ir Linkolnšyro dalį, tuo pačiu metu išstumdami dalį vietinių keltų (britų). Piečiau Temzės vietinių didikų vadovaujami miestai gynybą ėmėsi organizuoti romėnų pavyzdžiu, į tarnybą priimdami saksus kaip foederati (sąjungininkus). 442-443 m. dalis šių sąjungininkų sukilo; po ilgos kovos britai buvo išstumti į vakarus ir saksams perleisti Saseksą, Midlseksą ir Eseksą. Netrukus saksai sudarė daugumą visur kitur į pietus nuo Temzės, Esekse ir Midlsekse, anglai - Norfolke, Safolke ir šiaurėje.

Apie 495 m. Badono kalno mūšyje britai sumušė įsiveržusių anglosaksų armiją ir keliems dešimtmečiams nutraukė jų veržimąsi į vakarus. Archeologiniai radiniai rodo, kad apie 500 m. anglosaksai turėjo palikti kai kurias savo gyvenvietes, buvusias pasienyje.

Britanija apie 800 m.

Anglosaksų ekspansija atsinaujino VI a., nors jos chronologija tiksliai nežinoma. Vienas iš to šimtmečio aiškiausių įvykių yra Deorhamo mūšis 577 m., Vesekso pergalė, po kurios buvo užimtas Glosteris ir Batas, o anglosaksai pasiekė Bristolio įlanką ir atskyrė velsiečius nuo Kornvalio ir kitų vakarinių sričių keltų. Nortumbrijos pergalė Česterio mūšyje apie 616 m. tikriausiai atskyrė Velsą nuo Kambrijos britų.

Iki VII a. pabaigos anglosaksai vakaruose nustūmė keltus iki dabartinių Velso ribų ir Kornvalio.

Krikštas[taisyti | redaguoti kodą]

Anglosaksų Anglijos krikštas prasidėjo apie 600 m. ir jį įtakojo keltų krikščionybė iš šiaurės vakarų ir Romos Katalikų bažnyčia iš pietryčių. Augustinas Kenterberietis, pirmasis Kenterberio vyskupas, savo pareigas pradėjo eiti 597 m., o 601 m. apsikrikštijo pirmasis anglosaksų karalius Etelbertas Kentietis. Paskutinis pagonis jutų karalius Arvaldas iš Vaito salos buvo nužudytas 686 m. Anglosaksų misijos prasidėjo VIII a. ir su jų pagalba beveik visa Frankų imperija buvo apkrikštyta iki 800 m.

VII-VIII a. skirtingos valstybės tapdavo galingiausiomis Anglijoje. Bede teigia, kad Kento karalius Atelbertas Kentietis buvo galingiausias VI a. pabaigoje, bet vėliau šiaurėje iškilo Nortumbrija, kuri atsirado susijungus Bernicijai ir Deirai. Dėl įpėdinystės krizių Nortumbrijos hegemonija nebuvo nuolatinė, o Mersija išliko stipria karalyste, ypač valdant Pendai. Du pralaimėjimai nutraukė Nortumbrijos dominavimą: 679 m. Trento mūšis pralaimėtas Mersijai, o 685 m. Nechtanesmerės mūšis - piktams.

Mersija buvo galingiausia karalystė Anglijoje beveik per visą VIII a. Jos galingiausi karaliai buvo Etelbaldas ir Ofa. Karolis Didysis manė, kad Ofa yra pietinės Britanijos valdovas. Ofa pastatė Ofos pylimą, kuris liūdija jo didelę valdžią. Tačiau Vesekso iškilimas ir mažesniųjų karalysčių iššūkis tramdė Merkiją ir IX a. jos dominavimas baigėsi.

Šis periodas vadinasi Heptarchija, nors akademiniuose sluoksniuose jis retai bevartojamas. Pavadinimas kilo nuo septynių galingiausių Pietų Anglijos karalysčių (Nortumbrija, Mersija, Rytinė Anglija, Eseksas, Kentas, Saseksas ir Veseksas). Pastarųjų metų tyrimai parodė, kad kitos karalystės irgi buvo įtakingos: Hvika, Magonsetė, Lindsis ir Vidurio Anglija.

Vikingų iššūkis ir Vesekso iškilimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmoji paminėta vikingų ataka buvo Lindisferne vienuolyne 793 m., o šaltinis yra Anglosaksų kronikos. Tačiau tuomet jie jau buvo tikriausiai įsikūrę Orklio ir Šetlando salose bei galbūt anksčiau įvyko keli nepaminėti antpuoliai. Vikingai pirmąkart Jonos salą užpuolė 794 m. Vikingų, ypač danų Didžiosios pagonių armijos, atvykimas smarkiai sukrėtė Anglijos ir Airijos politinį ir visuomeninį gyvenimą. Alfredo Didžiojo pergalė Edingtone 878 m., bet tuomet Nortumbija buvo skilusi į Berniciją ir vikingų karalystę, Merkija padalinta per pusę, o Rytų Anglijos karalystė nustojo egzistuoti. Vikingai panašiai nuniokojo airių, škotų, piktų ir iš dalies velsiečių karalystes. Vikingų grėsmė įtakojo Albos karalystės susiformavimą, kuri vėliau tapo Škotija.

Užkariavę Nortumbiją, šiaurės vakarų Merkiją ir Rytų Angliją, danai ten įsikūrė. X a. pradžioje norvegų kilmės Dublino valdovai užėmė Jorko karalystę. Norvegų ir danų gyvenviečių buvo tiek daug, kad jos paliko pėdsaką anglų kalboje. Daug angliškų žodžių kilo iš Senovės skandinavų kalbos, bet iš 100 dažniausiai vartojamų dauguma kilę iš senosios anglų kalbos. Be to daugybė vietovardžių norvegų ir danų apgyventose srityse turi skandinavišką kilmę.

899 m. Alfedui Didžiajam esant mirties guolyje jis buvo vienintelis anglosaksų karalius, o Merkija buvo Vesekso valdžioje, valdoma jo žento Ildarmono Etelredo. Kornvalis ir Velsas pripažino Alfredo valdžią.

Anglijos suvienijimas[taisyti | redaguoti kodą]

Po Alfredo mirties valdė jo sūnus Edvardas I Vyresnysis. Edvardas su svainiu Etelredu tęsė ekspancija, statė tvirtoves pagal Alfredo pavyzdį. Etelredui mirus jo žmona Etelfled valdė kaip "Merkiečių ledi" ir tęsė užkariavimus. Atrodo Edvardo sūnus Atelstanas užaugo Merkijos rūmuose ir po Edvardo mirties tapo Merkijos, o vėįliau Vesekso, karaliumi.

Atelstanas tęsė užkariavimus ir tapo pirmuoju karaliumi tiesiogiai valdžiusiu visą Angliją. Jo titulai ir monetos rodo, kad jo įtaka siekė ir už Anglijos ribų. Jo užkariavimai sukėlė kitų Britanijos karalysčių nepasitenkinimą ir jis nugalėjo bendrą škotų ir vikingų armiją Brunanburo mūšyje. Tačiau Anglijos suvienijimas nebuvo galutinis. Valdant Edmundui I ir Edredui Anglijos karaliai tai prarasdavo, tai atgaudavo Nortumbiją. Bet Edgaras Taikusis sutvirtino karalystę ir po jo valdymo ji išliko vieninga.

Feodalizmo monarchijos formavimasis IX a.-XI a. amžiais[taisyti | redaguoti kodą]

Normanų užkariavimas

Normandų užkariavimai 1066 m. esmingai paveikė Anglijos valstybės ir teisės raidą. Kartu su okupacija įsitvirtino palyginti stipri centralizuota karaliaus valdžia, lėmusi, kad senjorinio pobūdžio karaliaus teisės ir jo sugebėjimas galėjo tapti autoritetinga feodalinės hierarchijos viršūne. Normandų invazija turėjo įtakos įvairiems teisės šaltiniams, aktams ir kitiems dokumentams.

Pirmieji Anglijos karaliai iš normandų tarpo, pradedant Vilhelmu I Užkariautoju, nesistengė pakeisti savitų senųjų anglosaksų teisės papročių, savitos grubios teisės sistemos, kartu pradėdami griežto teisės perimamumo tradiciją. Tačiau apskritai normandų užkariavimai anglų teisėje padarė tikrą revoliuciją. Administraciniu politiniu požiūriu Anglijos teritorija buvo suskirstyta į vietinius, paveldėtus iš ikinormandinių laikų, ir feodalinius vienetus. Vietiniai administraciniai vienetai nuo seno buvo kaimai, dešimtinės, šimtinės, grafystės ir miestai. Šimtinių ir grafysčių reikalus, taip pat teismo bylas sprendė atitinkamai šimtinės ar grafystės susirinkimai, kuriuose galėjo dalyvauti visi laisvieji žmonės. Teisingumą šie susirinkimai vykdė remdamiesi vietos papročiais, laikydamiesi griežčiausio formalizmo, taikydami ordalijas ir teismo dvikovą. Tačiau netrukus po užkariavimo šimtinių ir grafysčių teismus savo žinion pamažu perėmė feodaliniai normandų senjorai ir todėl jie virto dvarų ir baronų teismais, kurį laiką ir toliau veikusiais vietos papročių pagrindu. Tik bažnytinės jurisdikcijos, taip pat susiformavusios po užkariavimo, sferoje vadovautasi krikščioniškajam pasauliui bendra kanonų teise.

Vilhelmui I Užkariautojui ir jo palikuonims pavyko iš esmės sustiprinti centrinę karaliaus valdžią, nusidriekiančią nuo viršaus žemyn per vasalus ir pavasalius iki kaimų ir dvarų, bet karaliaus valdymo ir teismų sistema iš esmės vis dar tenkinosi kontrolės funkcijomis, įgyvendinamomis jo asmeninio dvaro žmonių pastangomis ir pasitikint vasalų ištikimybe.

Tokia iš tiesioginių karaliaus lenininkų ir valdininkų susidedanti patariamoji institucija, kaip ir kontinente, buvo vadinama Karaliaus kurija. Karaliaus kurija kartu buvo seniausias Anglijos karaliaus teismas.

Žinomas yra 1114 m. pasirodęs karaliaus teisės aktų rinkinys. Vietose Kurijai atstovavo pirmaisiais XII a. dešimtmečiais į įvairias karalystės vietoves Henriko I pradėti siųsti keli važinėjantys justiciarijai, turintys tam tikrų teisės žinių. Greta kitų valdymo reikalų jiems buvo pavedama karaliaus vardu vykdyti teisingumą, bet tas teismas lietė tik kai kurias laisvųjų žmonių bylas. Be to, grafystėse atsirado nuolatiniai karaliaus valdžios atstovai – šerifai, šimtinėse – jų padėjėjai beilifai. Šerifai pavestoje teritorijoje įgijo aukščiausią karinę, finansinę ir policinę valdžią ir ją įgyvendino kartu su minėtais grafysčių ir šimtinių susirinkimais. Tačiau tiek šerifai, tiek beilifai buvo skiriami iš vietos žemvaldžių ir dažnai išslysdavo iš centro kontrolės. O vadovavimas iš centro jiems praktiškai apsiribojo tuo, kad jie kartais gaudavo įsakymus, reikalaujančius ištaisyti pažeidimus, apie kuriuos buvo sužinojusi Karūna.

Specifinis Anglijai reiškinys buvo tai, kad čia karaliaus valdžios stiprėjimui ir jo teisės raidai didžiausią įtaką padarė būtent jo teismas. Sąlygas tam sudarė karalius Henrikas II Plantagenetas, atsisėdęs į sostą 1154 metais ir atlikęs Anglijos valstybės valdymo sistemos reformą. Jis gerokai išplėtė nuolatines specializuotas centrines vyriausybės įstaigas ir jų įgaliojimus. Taip pat buvo įsteigti karaliaus teismai Tai buvo pirmieji nuolatiniai profesionalūs centriniai teismai Anglijoje ir vieni pirmųjų Europoje.

Sukurdamas karalių teismų sistemą, Henrikas II kartu sukūrė karalių jurisdikciją ir karalių teisę ir ji pradėta taikyti baudžiamosiose ir civilinėse bylose, iki to laiko priklausiusiose vietos ir senjorų jurisdikcijai ir reguliuotose vietos bei lenų teisės. Po normandų užkariavimų imta plačiai taikyti Kanonų teisę, kuri reglamentavo ne tik bažnytinius ar šeimos santykius, bet ir pasaulietinius reikalus.

Luominės monarchijos susikūrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Eduardas III

Stiprėdama karaliaus valdžia nesirengė remtis luomų atstovais, o plėtė savo administracijos ir valdininkų valdžią. Tai kėlė gyventojų nepasitenkinimą, XIII a. pradžioje išsiliejusį į kovą su centrinės valdžios piktnaudžiavimu, bei dėl luomų atstovų įtraukimo į valstybės valdymą. Šios kovos iniciatyvos ėmėsi baronai, kuriuos kartais rėmė riteriai ir laisvieji valstiečiai.

1215 m. kilo konfliktas, kurio metu prieš karalių Joną Bežemį sukilo baronai, riteriai ir miestiečiai. Galiausiai karalius buvo priverstas pasirašyti baronų parengtą dokumentą, vėliau pavadintą Didžiąja laisvių chartija (Magna Charta Libertatum), oficialiai tebelaikomą pirmuoju Anglijos konstituciniu aktu.

Nors baronai, parengę šio dokumento tekstą, pirmiausia siekė naudos sau, stengdamiesi išsaugoti ir išplėsti savo feodalines privilegijas, didelę reikšmę turėjo garsūs Chartijos straipsniai, skirti karaliaus administracijos ir teismo aparato veiklos principams. Plačiausiai žinomas Chartijos 39 straipsnis, draudžiantis areštuoti laisvus žmones, uždaryti į kalėjimą, atimti žemės valdą, paskelbti už įstatymo ribų, ištremti ar „kokiu nors būdu nuskriausti“ kitaip nei pagal teisėtą lygiųjų (perų) nuosprendį ir laikantis šalies įstatymų. Prie šio straipsnio, kaip garantuojančio visų laisvųjų asmenų neliečiamumą, vėliau įvairių jėgų ir įvairiomis progomis dar ne kartą buvo grįžtama, jis redaguotas ir tikslintas, dėl jo ir pačiam dokumentui buvo pripažinta svarbi, konstitucinė reikšmė.

Be to, karalius įsipareigojo neskirti valdininkais žmonių, neišmanančių įstatymų ir nenorinčių sąžiningai jų laikytis. Valdininkams buvo uždrausta traukti ką nors atsakomybėn vien pagal žodinį pranešimą, nesant patikimų liudytojų parodymų. Taip pat buvo draudžiama „pardavinėti teises ir teisingumą“, t. y. skirti ir išieškoti savavališkas ir neteisėtas teismo rinkliavas.

Svarbūs Chartijos straipsniai, numatantys sukurti bendrąją karalystės tarybą, ribojančią karaliaus valdžią vienu svarbiausių finansinių klausimų – „skydo pinigų“ nustatymu. Tokia taryba turėjo susidėti tik iš tiesioginių karaliaus vasalų.

Teisinę galią Chartija teturėjo vos keletą mėnesių: susitaikęs su Romos popiežiumi, Jonas Bežemis ir artimiausi jo palikuonys atsisakė vykdyti Didžiosios laisvių chartijos nuostatas (tik vėliau, keičiantis politinei padėčiai, Chartija keletą kartų buvo koreguota ir naujai karalių patvirtinta). Tebuvo sudaryta joje minima Karalystės taryba. Ir nors tai buvo ne tik ne luominis, bet ir ne atstovaujamasis organas, o tik patariamoji institucija, susidedanti iš stambiųjų feodalų, nors Chartijoje neužsimenama apie jos dalyvavimą nustatant kitus svarbiausius mokesčius ir rinkliavas, ji dažnai vadinta parlamentu.

XV a.-XVIII a. absoliutinė monarchija[taisyti | redaguoti kodą]

 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Konspektas?
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame
Vikipedijos projekte.
Raudona Lankasterių rožė ir balta Jorkų rožė

Antrosios XV a. pusės feodalų tarpusavio karai pakirto stambiosios feodalinės žemėvaldos galią, sunaikino daug senosios diduomenės. Milžiniškos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų valdos buvo parduotos, žemę įsigijo greitai besiplečianti miestų buržuazija ir išsilaisvinusių valstiečių viršūnė. Svarbesnis darėsi viduriniųjų bajorijos sluoksnių, kurių interesai buvo artimi buržuazijos interesams, vaidmuo. Šie sluoksniai sudarė vadinamąją naująją, arba netituluotąją, bajoriją (angl. gentry), kurios ypatumas – nusistatymas teikti pirmenybę kapitalistiniais pagrindais plėtojamam ūkiui. Jos interesai buvo artimi buržuazijos interesams.

Šiomis sąlygomis XV-XVI a. iš pradžių centrinėmis Anglijos valdžios ir valdymo institucijomis virto karalius, Slaptoji taryba, susidedanti iš aukščiausių valstybės pareigūnų, - lordo kanclerio, lordo iždininko, lordo antspaudo sergėtojo ir kt., ir parlamentas. Toliau stiprėdamas, karalius pasiekė, kad nebūtų ribojamos jo įstatymų leidybos galimybės, jo išleisti aktai ėmė reglamentuoti svarbiausius valstybės reikalus, o parlamentas jam deleguodavo teisę savo aktais keisti net parlamento išleistų statutų turinį. Karaliaus valdžiai saugoti Henrikas VII 1487 m. įsteigė centrinį nepaprastąjį teismą, pavadintą Žvaigždžių rūmų teismu. Šiam nepaprastajam teismui suteikta plati kompetencija baudžiamosiose bylose dėl sąmokslų, taip pat klastojimų, priesaikos sulaužymo.

Reali valdžia susitelkė karaliaus rankose, todėl galima teigti, kad Anglijoje buvo susikūrusi absoliutinė monarchija. Tačiau apie tai galima kalbėti tik su tam tikromis išlygomis, nes greta labai stiprios karaliaus valdžios išliko senoji luominės atstovybės institucija – parlamentas, vietose taip pat išliko savivalda, be to, valdžia nepasiekė tokios centralizacijos, kuri buvo kontinente.

Atstovaujamosioms institucijoms centre ir vietose išlikti reikšmę turėjo tai, kad karalių politika iš esmės tenkino naujosios bajorijos ir buržuazijos interesus, nesudarydama pagrindo rimtesnei opozicijai susidaryti. „Bendroji teisė“, „teisingumo teisė“, statutinė teisė Bendroji teisė

Tai, kad jau XII a. Anglijos karaliams iš esmės pavyko sutelkti teiseną keleriuose jiems pavaldžiuose Londono (Vestminsterio) teismuose, ypač kai nusistovėjo tuos karalių teismus atstovaujančių važinėjančių teisėjų veikla, susidarė sąlygos iš kiekvienai vietovei skirtingos teisės medžiagos, kur svarbiausia buvo papročių teisė, kurtis bendrai visai Anglijos valstybės teritorijai teisei nacionaliniu pagrindu. Šią teisę, kuri ir ėmė vadintis bendrąja teise (common law), karalių teismai kūrė spręsdami konkrečias, atsirandančias visoje valstybės teritorijoje, bylas.

Iš pradžių bendroji teisė buvo gana ribota, skirta tik vadinamosioms karaliaus byloms, t. y. byloms, susijusioms su viešąja teise, liečiančioms feodalines karaliaus teises, lobių radimą, įtartinas mirtis, karaliaus taikos pažeidimus, karaliaus pareigūnų piktnaudžiavimus ir pan. Privačių asmenų bylas nagrinėjo vietos teismai. Tačiau bendroji teisė ėmė plėstis, vis daugiau apimdama ir vad. bendrąsias bylas, kurios pradėtos spręsti pagal suinteresuotų asmenų (paprastai nukentėjusių), skundus, adresuotus karaliui. Privatūs asmenys tiesiogiai į karaliaus teismą kreiptis negalėjo. Šios privilegijos kaskart reikėjo prašyti karaliaus ir gauti leidimą (lordo kanclerio įsakymą). Lordo kanclerio įsakymas faktiškai garantavo, kad, ieškovas, teisme liudytojų padedamas, dokumentais ar kitais įrodymais įrodęs įsakyme konkrečiai nusakyto teisės pažeidimo faktą, bylą laimės.

Ši viduramžių Anglijoje nusistovėjusios teismo procedūros forma priminė senovės romėnų vadinamąjį formulinį procesą. Kiekvienam konkrečiam ieškiniui rašant kaskart vis kitą įsakymą, greitai paaiškėjo, kad ieškovai savo ieškininiams reikalavimams pagrįsti naudoja tuos pačius nuolat besikartojančius argumentus, todėl dėl tos pačios rūšies ieškinių įsakymų turinys yra l. panašus. Dėl to pradėti rengti standartiniai įsakymų tekstai pagal ieškinių rūšis. Įsakymai tapo iš anksto parengtais ieškinių formuliarais, į kuriuos tereikėjo įrašyti šalių vardus ir adresus.

Kai ieškovas reikalavo grąžinti skolą, imtas taikyti įsakymas „dėl skolos“, ieškiniams dėl neteisėtai užvaldyto turto grąžinimo naud. įsakymas „dėl teisės“ ir pan. Laikui bėgant, ginčų rūšių daugėjo, jie darėsi sudėtingesni ir parengtų įsakymų tipų ėmė nebeužtekti, todėl imti rengti kaskart vis nauji. Susikaupus daugiau įsakymų, XIII a. pasirodė pirmieji bendrosios teisės žinynai, savotiški įsakymų registrai. Ieškovas, prašydamas įsakymo, pats turėdavo pasirinkti savo ieškiniui tinkamą įsakymo formulę ir už mokestį gaudavo jo patvirtinimą. Pasirinkimas buvo galutinis. Neteisingas pasirinkimas lėmė teisėjo atsisakymą nagrinėti ieškinį arba bylos pralaimėjimą. Karaliaus įsakymai XII a.-XIII a. suvaidino didelį vaidmenį kuriantis anglų bendrajai teisei. Bet pagrindinis jos šaltinis – karalių teismų sprendimai.

Bendroji teisė kūrėsi taip pat tiesioginės karaliaus teismų praktikos pagrindu. Užrašuose šalių reikalavimai ir motyvuotas teismo sprendimas pradėti fiksuoti nuo važinėjančių teisėjų atsiradimo. Jie t. p. buvo ir Vestminsterio teismuose. Nuo XIII a. tokie teismų sprendimai pradėti reguliariai skelbti vad. „Bylų ritinėliuose“ ir „Metraščiuose“, leistuose iki XVI a. vid. Vėliau imta leisti teismo sprendimų rinkinius. Ši medžiaga tolesnei teismo praktikai iš pradžių buvo naudojama vienam ar kitam konkrečiam papročiui patvirtinti. Bet ilgainiui iš čia susiklostė precedento taisyklė: kartą priimtas tos pačios grandies arba aukštesnių teismų sprendimas, kuriame yra kokia nors teisinė nuostata, imtas laikyti privalomu pavyzdžiu visiems vėlesniems bylų, kuriose yra panašių faktinių aplinkybių, sprendimams. Teisėjo pareigą taikyti bendrosios teisės normą, esančią ankstesniame teismo sprendime, pagrindė tradicinė anglų doktrina, pagal kurią teismo sprendimais deklaruojamos bendrosios teisės normos esančios amžinos ir nuo teisėjo nepriklausančios.

Bendra visai valstybės teritorijai teisė kūrėsi ne vietoj senosios anglosaksų papročių teisės, o šalia jos, šalia margos partikuliarinės feodalų ir miestų teisės. Formaliai šios archajiškos teisės niekas niekada nepanaikino, bet senoji teisė tapo nebereikalinga ir buvo išstumta. Teisminė karalių veikla XII-XIII a. pamažu išsiplėtė, karalių teismai įgijo bendrojo pobūdžio kompetenciją.

Aktyvi teisinė karaliaus kanceliarijos veikla leidžiant naujus įsakymus ilgainiui ėmė kelti feodalų nepasitenkinimą. Šia veikla kancleris iš tikrųjų vykdė parlamento nekontroliuojamą teisės normų kūrimo funkciją. Todėl nuo XIII a. pab. vad. antruoju Vestminsterio statutu (1285 m.) kancleriui buvo uždrausta leisti naujo turinio įsakymus ir šitaip nustatyta, kad karaliaus teismai neturi peržengti esamos savo kompetencijos, apibrėžtos iki to laiko leistais įsakymais.

Nuo tada karaliaus teismai ėmė priiminėti tik tokius privačių žmonių skundus, kurių turinys atitiko kurį nors vieną iš jau pripažintų įsakymų. Taip staiga tapusi ribota, karalių jurisdikcija dar galėjo būti pakenčiama, kol šalia bendrosios teisės teismų veikė ir kiti, vietos, teismai, galintys spręsti bylas, kai tam netiko bendroji teisė, vadovaudamiesi papročių ar kita partikuliarine teise, bet praktiškai tokių teismų tada jau nebebuvo.

Vis sudėtingiau darėsi ir todėl, kad XIV a., vyko dideli socialin. pokyčiai (natūraliojo ūkio smukimas, miestų plėtimasis). Sparčiai kūrėsi rinkos santykiai ir nauji visuomeniniai santykiai, kurių bendrosios teisės normos nebereguliavo. Per trumpą laiką atsirado didelių teisės sist. trūkumų, nes ji buvo iš esmės vien precedentinė. Ieškodami išeities, anglai ir vėl pasirinko karaliaus teismo sferos galimybes. Nukentėjusieji ėmė kreiptis į karalių. Tokius pavienius skundus iš pradžių karalius (per lordą kanclerį) nagrinėdavo savo taryboje. Tačiau žmonių, kurių pažeistų teisių negalėjo apginti bendroji teisė daugėjo, todėl tokius skundus nuo XV a. ėmė nagrinėti ir karaliaus vardu atitinkamai spręsti lordas kancleris.

Teisingumo teisės rūšis atsirado ieškant išeities tokiems atvejams, kai remiantis bendrosios teisės įsakymų pavyzdžiais, nebuvo galima rasti tinkamo ieškinio formuliaro. Taip atsirado Lordo kanclerio teismas. Jame sprendimai buvo priimami remiantis įsitikinimu, kad tai buvo „teisinga tuo atveju“, todėl jis pavadintas „teisingumo teismu“. Kaip išimtis prasidėjusi nauja bylų karaliaus teismuose nagrinėjimo tvarka, tapo taisykle. Buvo suformuluoti trys pagrindai, dėl kurių leista kreiptis į karalių: 1) jei pretenzijai patenkinti bendroji teisė neteikė jokių galimybių; 2) jei priemonės, kuriomis disponavo bendroji teisė, buvo nepakankamos; 3) jei teisėjas, spręsdamas bylą, akivaizdžiai nebuvo nešališkas. Lordas kancleris, nagrinėdamas tokius skundus, teisės normų nebuvo saistomas. Jį domino tik bylos esmė. Bylą jis sprendė savo nuožiūra ir vadovavosi savo teisingumo supratimu.

Lordo kanclerio teisme susiformavo tam tikra procedūra, iš esmės skyrėsi nuo karaliaus teismuose nusistovėjusios procedūros. Čia ji buvo nevieša ir raštiška. Jei lordas kancleris manė, kad konkreti byla turi būti jo nagrinėjama, jis pas save į kanceliariją kvietė atsakovą pokalbiaui. Neatvykus grėsė didelė bauda. Skirtingai nei karaliaus teisme, čia įrodymai nebuvo labai svarbūs. Atsakovas turėjo duoti priesaiką ir lordui kancleriui išdėstyti bylos esmę ir atsakyti į klausimus. Sprendimą, kurio įgyvendinimą pažeidėjui garantavo griežtų bausmių – jo paties ir turto arešto grėsmė, lordas kancleris priimdavo savarankiškai.

Ilgainiui iš tokių sprendimų ėmė formuotis normos, lordas kancleris, vėlesnėse bylose radęs panašią padėtį, ėmė vadovautis jau esamu savo sprendimo pavyzdžiu. XVIII a. jau buvo akivaizdu, kad Lordo kanclerio teismas vadovaujasi paties sukurtais precedentais.

Taip šių sprendimų pagrindu ilgainiui atsirado specialių teisės normų sist., turinti tokią galią kaip bendroji teisė. Greta bendrosios teisės atsirado vadinamoji teisingumo teisė (law of eąuity).

Kaip ir bendroji, anglų teisingumo teisė yra precedentinė , tik precedentai čia susikūrė kitu būdu ir apėmė kitus santykius nei bendroji teisė. Taikyti teisingumo teisę taip pat tegalėjo teisingumo, t. y. tik Lordo kanclerio, teismas.

Teisingumo teisė neturėjo tikslo pakeisti bendrąją teisę, ji turėjo ginti nukentėjusiųjų teises tose sferose, kurių nereglamentavo bendrosios teisės normos. Bendrojoje ir teisingumo teisėje teismo precedentas, suteikiantis teisės normoms reikiamą stabilumą, derinasi su teisėjų teisine kūryba (judgemade law), užtikrinančia jai lankstumą ir sudarančia sąlygas plėtotis. Tačiau Lordo kanclerio teismo veiklos sferai greitai plečiantis, daugėjo bendrosios ir teisingumo teisės normų kolizijų. Tokios kolizijos karaliaus Jokūbo I nurodymu turėjo būti sprendžiamos teikiant viršenybę teisingumo teisės normai.

Tarp Anglijos teisės šaltinių vyraujant teismo precedentui, svarbūs buvo ir įstatymai, kurie sudarė dar vienos teisės sistemos, vad. statutinės teisės (statute law), pagrindą. Anglijos karalių teisės aktų leidyba prasidėjo jau po normandų užkariavimų. 1114 m. pasirodė vienas seniausių tokių aktų rinkinių. Aktai buvo vadinami įvairiai – asizai, chartijos, statutai, ordonansai. Pavadinimai vienos reikšmės neturėjo. XIV a. nusistovėjo tvarka, kad joks įstatymas negali būti valstybėje priimtas be karaliaus ir parlamento rūmų sutikimo. Parlamento priimti ir karaliaus pasirašyti aktai imti vadinti statutais (statutes). Tiksliai statuto sąvoka buvo apibrėžta XV a. pab. Tai karaliaus aktas, išleistas parlamento valdžios abiejų rūmų sutikimu. Skirtingai nuo kitų aktų, statuto teisėtumas negalėjo būti svarstomas teismo tvarka, anksčiau išleisto statuto turinį galėjo keisti tik naujai išleistas statutas. Dėl to ilgainiui, įsigaliojus principui, kad teisė neturi būti keičiama be karaliaus ir parlamento sutikimo, teisėjų kaip teisės kūrėjų, vaidmuo kiek sumenko.

Nuo statutų skyrėsi Bendruomenių rūmų pasiūlyti įstatymų projektai, vad. biliai. Šiems aktams karalius galėjo tik pritarti ar nepritarti, bet negalėjo keisti teksto. Ordonansais imti vadinti karaliaus aktai, išleisti karaliaus tarybos arba vienų lordų sutikimu. Šie aktai negalėdavo prieštarauti statutams. Jais dažn. buvo reglamentuojami laikinai reikšmingi dalykai, t. p. siauros teisės sistemos sritys, kur nebuvo arba buvo nepakank. teismo precedentų. Išleisti specifinei arba tipiškai kuriam nors laikotarpiui situacijai, šie aktai, be abejo, greitai pasendavo. Karaliaus valdžiai stiprėjant, parlamentas 1539 m. statutu jam suteikė plačias teises, pačiam neposėdžiaujant ir „aplinkybėms reikalaujant“, vienam leisti proklamacijas ir įsakus.

Anglų teisė tiesiogiai perėmė nemažai prekybos ir kanonų teisės normų, kurios klostėsi tarptautiniu pagrindu. Dėl šios priežasties žymų vaidmenį tarp Anglijos teisės šaltinių suvaidino ir prekybos bei kanonų teisės normos. Jų – pirmiausiai, tai lietė prekybos teisę – teisinė galia neretai dar buvo sutvirtinama karalių, suprantama, remiančių pirklius ir prekybą, aktais.

Kanonų teisė Anglijoje imta plačiai taikyti iš karto po normandų užkariavimų. Net XVI a., įsigalėjus anglikonų bažnyčiai, kanonų teisės normų galiojimas buvo išsaugotas darant pagrindinę išlygą – jei tik jos neprieštarauja karalystės įstatymų normoms.

Reikšmingas anglų teisei buvo ankstyvas teisininkų luomo susiformavimas. Iš karaliaus administracijos atsiradę karaliaus teismai, t. p. ir pati administracija rezidavo Londone. Nemažai tarnautojų, turėjusių teisės žinių ir virto profesionalais. Jie sudarė uždaras teisėjų korporacijas. Jos rengė naujus teisininkus ir didelį dėmesį skyrė praktinei veiklai. Tai truko iki XIX a. Teisėjų korp-jos, gindamos savo profesinius interesus, karštai gynė bendrają teisę ir įrodinėjo jos pranašumus, palyginti su kitomis teisės sistemomis, tarp jų ir romėnų teise. Teisėjų korp-jos buvo politiškai įtakingos, rėmė parlamento kovą su absoliutinėmis karaliaus teisėmis priiminėjant sprendimus, todėl jos tiek paveikė įstatymų leidėjus, kad romėnų teisė Anglijos teisei padarė palyginti l. nedidelę įtaką.

Teisės mokslai Anglijoje atsirado palyginti anksti. Jie buvo studijuojami Oksfordo (įkurtas 1167 m.), Kembridžo (1209) universitetuose. Sudėtinga teisės sistema lėmė didelį teisės tyrinėjimų poreikį. Daugiausia dėmesio anglų teisės mokslai skyrė teismo proceso visumai, kartu ir materialinėms bendrosios teisės taisyklėms, sisteminti. Mokslinė šių ir kai kurių kitų Anglijos teisės žinovų veikla neturėjo analogų kontinente jau vien dėl to, kad to meto glosatoriai tyrinėjo Digestus, kanonistų studijuojama teisės medžiaga – kanonų teisė – taip pat buvo eksteritoriali, intenacionalinė, o anglų teisininkų tyrinėjimo objektas buvo jų pačių, nacionalinė teisė. Valstybė labai vertino teisės mokslo laimėjimus. Pirmaujančių teisės mokslininkų, vadinamų autoritetais (authorities), veikalai laikyti svarbiais teisės šaltiniais.

Anglijos buržuazinės valstybės formavimasis[taisyti | redaguoti kodą]

Po karalienės Elžbietos mirties (1603 m.), į valdžią atėjus Stiuartų dinastijos karaliui Jokūbui I, prasidėjo nesutarimai tarp karaliaus bei jo šalininkų ir parlamento, kuriame vis labiau įsitvirtino ekonomiškai stiprėjanti buržuazija ir naujo tipo dvarininkija, praturtėjusi iš įvairių komercinių operacijų. Nuo XVII a. pr. Anglijos visuomenės struktūra ir visuomeninai santykiai ėmė keistis buržuazijos naudai. Parlamente užsimezgė ir greitai ėmė aštrėti iki to laiko buvę labai nedideli prieštaravimai karaliaus valdžiai. Visuomenė buvo nepatenkinta karališkųjų monopolijų sistema, valstybiniu gamybos reglamentavimu, mokesčių politika. Ypač didelis nepasitenkinimas buvo karaliaus politika religijos srityje. Anglijos karalius vadovavo Anglikonų bažnyčiai. Tai kėlė kalvinų (puritonų) nepasitenkinimą Kitokios religinės pakraipos skleidėjai buvo persekiojami.

Dėl visų šių priežasčių parlamente, ilgą laiką praktiškai netrukdžiusiame karalių valdžiai, susidarė ir sparčiai ėmė stiprėti opozicija. Jai aktyvinant savo veiklą, 1628 m. parlamentas priėmė garsiąją „Teisės peticiją“. Dokumente santūriai buvo išdėstyti gausūs karaliaus administracijos piktnaudžiavimai, savavališkai reikalaujant mokesčių, areštuojant be teisėto pagrindo žmones ir kt., ir dvasinių bei pasaulietinių lordų ir bendruomenių vardu karalius buvo prašomas, kad ateityje niekas be atitinkamo parlamento akto nebūtų verčiamas mokėti neteisėtus mokesčius niekas nebūtų baudžiamas, kad niekas neturėtų teisių, kurios galėtų būti panaudotos prieš valdinių gyvybę „priešingai šalies įstatymams ir laisvėms“, kad tikrasis įstatymo ir teisingumo tikslas turėtų būti nuosavybės apsauga. „Teisės peticija“ pamėginta atgaivinti demokratines Didžiosios laisvių chartijos idėjas, kurias opozicija vertino kaip ribojančias tautos labui karaliaus valdžią.

Prieštaravimai tarp monarchijos ir anglų visuomenės vis didėjo. Valdančioji Stiuartų dinastija stengėsi paversti parlamentą paklusniu įrankiu arba visai jį panaikinti. Karolis I reikalavo, kad parlamentas patvirtintų naujus mokesčius, o šiam atsisakius, 1629 m. jį paleido ir nešaukė 11 metų. Karalius įvesdavo naujus mokesčius ir grąžindavo senus, karalius kaip ir anksčiau buvo vyriausiasis žemės valdytojas, sustiprėjo puritonų persekiojimas. Kai Karolis I mėgino Škotijoje skleisti anglikonų tikėjimą, škotai sukilo ir įsiveržė į šiaurės Angliją, karalius pralaimėjo ir nebedrįso įvesti naujų mokesčių be parlamento pritarimo.

Anglijos revoliucija[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Anglijos revoliucija.

1640 m. Karolis I sušaukė parlamentą, kuris posėdžiavo beveik 13 metų ir buvo pramintas Ilguoju. Jo sušaukimas laikomas Anglijos revoliucijos pradžia. Dėl visuomenės nepasitenkinimo karaliaus valdžia, susidarė opozicija. Ji bandė atgaivinti demokratines idėjas ir priėmė dokumentą pavadintą „Teisės peticija“. Jame bandytos išdėstyti karaliaus valdžios ribos. Opozicinės jėgos vis stiprėjo, todėl karalius Karolis I 1629 m. paleido Bendruomenių rūmus. 1640 m. lapkr. 3 d. jis vėl buvo priverstas juos sušaukti, nes prieš anglikonybę sukilo škotai, o taip pat atsirado finansinių sunkumų.

Iš pat pradžių parlamentas suėmė ir įkalino artimiausius karaliaus patarėjus, panaikino neteisėtus mokesčius, paleido iš kalėjimo nuteistuosius už nusikaltimus valdžiai ir puritonus. Buvo priimtas įstatymas draudžiantis paleisti parlamentą be jo paties sutikimo.

Ilgajame parlamente kovojo dvi politinės jėgos: - karaliaus ir senosios tvarkos šalininkai, susidedantys daugiausia iš feodalinės aristokratijos, anglikonų dvasininkijos ir buržuazijos atstovų (kavalieriai); - opozicija, parlamento šalininkai, susidedantys daugiausia iš buržuazijos ir naujosios bajorijos daugumos atstovų (puritonai). Juos rėmė liaudis, taip pat tai, kad jų pusėje Ilgojo parlamento veiklos pradžioje vyravo vienybė. Joje iš esmės telkėsi ne monarchijos, o tik neribotos karaliaus valdžios priešininkai. Ilgasis parlamentas nuo pat savo veiklos pradžios atmetė jam siūlomą bendradarbiavimo su karaliumi programą, griežtai jį kritikavo ir per pirmuosius dvejus trejus savo darbo metus priėmė keletą valstybei labai reikšmingų konstitucinės reikšmės teisės aktų.

Pirmiausiai buvo pasmerktas ir įkalintas karaliaus patarėjas grafas Strafordas ir kiti jo šalininkai, o tai reiškė, kad parlamentas prisiėmė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų apkaltos (impičmento) teisę. Be to, kad karalius negalėtų dar kartą paleisti Bendruomenių rūmų, 1641 m. vasar. 15 d. buvo priimtas „Aktas nepatogumams, atsirandantiems dėl ilgalaikių protarpių tarp parlamentų sušaukimo, išvengti“ („Trimetis aktas“), kuriame sakoma, kad „blogiui išgydyti“ parlamentas t. b. šaukiamas bent kartą per metus, o blogiausiu atveju – bent kartą per trejus metus. Karaliui šių terminų nesilaikant, parlamentą turįs sukviesti Anglijos lordas kancleris arba lordas antspaudo sergėtojas, o t. p. karalius negali paleisti parlamento be Bendruomenių rūmų ir Lordų rūmų sutikimo, o posėdžiai negali būti nutraukti ar atidėti, jei nuo jam susirinkti skirtos dienos nepraėjo bent 50 dienų.

1641 m. liep. 5 d., išleidžiant „Slaptosios tarybos veiklos reguliavimo ir teismo, paprastai vadinamo Žvaigždžių rūmais, panaikinimo aktą“, karalius buvo savotiškai nuginkluotas: aktas skelbė „besąlygišką ir visišką“ Žvaigždžių rūmų, taip pat paties karaliaus, jo Slaptosios tarybos ir kitų nepaprastųjų teismų jurisdikcijos, teisių ir valdžios panaikinimą.

1641 m. gruod. 1 d. išleistas didelės apimties aktas, pavad. Didžiąja remonstracija. Jame išdėstytos pretenzijos karaliui, parodyti gausūs jo piktnaudžiavimai (parlamento paleidimas, didesnių, nei parlamento leista, rinkliavų įvedimas, savavališkas įv. papildomų rinkliavų nustatymas, valdinių gyv. vietos, verslo ir kt. interesų varžymas, naujų teismo institucijų steigimas, kalėjimų perpildymas suimtaisiais ir kt.), išskaičiuojama, kas parlamento iniciatyva jau padaryta siekiant taisyti padėtį, ir siūlomos naujos polit. ir ekon. reformos – karaliaus valdininkai privalo turėti parlamento pasitikėjimą, visi neteisėti piktnaudžiavimai ir reikalavimai t. b. baudžiami, būtina įvesti tvarką teismuose, panaikinti bylų nagrinėjimo vilkinimą ir pan.

Dėl šių, t. p. kitų Ilgojo parlamento išleistų aktų karaliaus valdžia iki 1642 m. vid. tapo tiek reglamentuota, tiek priklausoma nuo parlamento, kad iš esmės Anglija iš absoliutinės monarchijos virto konstitucine monarchija. Ir tai buvo pasiekta legaliai, parlamentiniu, „konstituciniu“ keliu.

1642 m. karalius Karolis I paskelbė karą parlamentui, prasidėjo pilietinis karas.

Kromvelio protektoratas[taisyti | redaguoti kodą]

1649 m. Bendruomenių rūmų paskirtas tribunolas pasmerkė Karolį I mirti ir šis buvo nukirsdintas. Po karaliaus mirties Lordų rūmai buvo panaikinti ir Anglija paskelbta respublika. Tačiau revoliucija neatnešė tikros pilietinės laisvės, respublika nebuvo demokratinė. Kromvelis susidorojo su vidaus opozicija ir su visais bruzdėjimais Škotijoje bei Airijoje.

Kromvelis nenorėjo valdžios dalytis su Ilguoju parlamentu ir 1653 m. jį išvaikė, o pats pasikelbė respublikos valdytoju – lordu protektoriumi (Anglija – protektoratas). Iš tikrųjų jis įvedė Anglijoje karin. diktatūrą. Kromvelis stengėsi Angliją paversti stipriausia Europos prekybine ir jūrų valstybe, užgrobti naujų kolonijų. Mėgindami sustiprinti valdžią ir stabilizuoti politinę padėtį, opozicijos šalininkai independentai ryžosi iškelti valstybėje autoritarinį pradą. Tam tikslui kariuomenės karininkų taryba, artima O. Kromveliui, 1653 m. gruodžio 13 d. paskelbė dokumentą, pavad. „Anglijos, Škotijos ir Airijos valstybių ir joms priklausančių valdų valdymo forma“, arba kitaip „Valdymo įrankį“. Tai buvo pirmasis rašytinės Anglijos konstitucijos mėginimas.

„Valdymo įrankis“ išsaugojo Anglijoje respublikos valdymo formą, bet ji buvo išreikšta labai savitai.

Aukščiausiąją įstatymų leidžiamąją valdžią „Valdymo įrankis“ pavedė „vienam žmogui“, t. y. „Anglijos, Škotijos ir Airijos laisvos valstybės lordui protektoriui“, ir tautai, atstovaujamai parlamente. Vykdomoji valdžia suteikiama lordui protektoriui, Tarybai padedant.

Parlamentui pavedama leisti, keisti įstatymus, sustabdyti jų galiojimą, nustatyti mokesčius. Visi parlamento priimti biliai turėjo būti pateikiami lordo protektoriaus pritarimui. „Valdymo įrankis“ nustatė konkrečias kasmetines sumas, reikalingas išlaikyti ginkluotosioms pajėgoms – pagrindiniams valdžios ramsčiui. Lordui protektoriui pavedama skirti pareigūnus, su parlamento, o jam neposėdžiaujant – su Tarybos sutikimu vadovauti milicijai ir kariuomenei, su Tarybos žinia – vadovauti santykiams su užsieniu.

„Valdymo įrankyje“ buvo nurodoma, kad lordu protektoriumi iki gyvos galvos pripažįstamas O. Kromvelis, o vėliau į lordo protektoriaus pareigybę turės rinkti Taryba. Vienų rūmų parlamentas turėjo būti sudaromas rinkimų būdu. Deputatai turėjo būti renkami remiantis aukštu, bet iš prigimties jau ne feodalinio pobūdžio turto cenzu: orientuojantis ne tik į bajoriją, bet ir miestų viršūnes, tai asmenys turintys turto, verto ne mažiau kaip 200 svarų sterlingų .

„Valdymo įr.“ Buvo nustatyta, kad Tarybos narių sk. gali svyruoti nuo 21 iki 13. Jame buvo išvardinta 15 Tarybos narių pavardžių ir nurodyta, kad, kuriam nors iš jų mirus ar pasitraukus, į kiekvieną vietą parlamentas rinks 6 kandidatus, iš kurių pati Taryba atrinks 2, o iš pastarųjų lordas protektorius tvirtins vieną narį. Tai svarbiausios „Valdymo įrankio“ nuostatos.

Protektoratui toliau krypstant į dešinę, 1656 m. parlamentas O. Kromveliui pasiūlė karaliaus sostą ir paskelbė, kad atkuriami Lordų rūmai. Tai rodė, kad rengiamasi atkurti monarchiją, kur buvo įžvelgiama patikimesnė politinio stabilumo garantija.

1658 m. O. Kromvelis mirė. Kromvelio sūnus Ričardas valdžios neišlaikė. Tada monarchijos restauravimo reikalą imta forsuoti. Numatyta reikalauti, kad atkurta monarchija būtų konstitucinė ir nekeistų esamų reformų.

Į Anglijos sostą buvo pakviestas Karolio I sūnus, Karolis II. jis 1660 m. balandž. 4 d. pasirašė, kad sutinka su sąlygomis sostui užimti, išdėstytomis Bredos deklaracijoje. Šiame dokumente buvo sakoma kad, nebus persekiojami kovojusieji su karaliumi; valdiniai išsaugos sąžinės laisvę; parlamentas pasiliks teisę tvarkyti finansinius reikalus, jam t. p. bus pavesta spręsti ginčus dėl įv. neramumų bei nuosavybės teisių. Oficialus monarchijos restauravimas Bendruomenių rūmuose įvyko 1660 m. gegužės 1 d.

Monarchijos atkūrimas ir nauja krizė[taisyti | redaguoti kodą]

1660 m. į sostą pakviestas Stiuartų dinastijos princas – Karolis II. Jis žadėjo valdyti drauge su parlamentu, palikti naujiesiems savininkams jiems atitekusias žemes, anglikonų tikėjimas vėl tapo valstybinis, bet puritonams pripažinta tikėjimo laisvė. Savo pažadų jis laikėsi tik iš dalies. Atsinaujino karaliaus kivirčai su parlamentu, valdžia stengėsi apriboti puritonų teises, su politiniais priešininkais buvo susidorojama be skrupulų. Pretendento į sostą įsipareigojimai nepersekioti buvusių monarchijos priešininkų nebuvo įgyvendinti. Atvirkščiai, teroro mastą ir įniršį, su kuriuo jis buvo vykdomas, iškalbingai rodė tai, kad O. Kromvelio palaikai buvo iškasti iš žemės ir viešai pakarti. Persekiojimų banga natūraliai suskaldė visuomenę į persekiotojus ir persekiojamuosius ir tai atsispindėjo net parlamente. Ši aplinkybė, taip pat ir režimas, kurį valstybėje įgyvendino Karolis II ir ypač po jo valdęs Jokūbas II, norėdami atkurti ikirevoliucinę tvarką, Bendruomenių rūmų deputatų korpusą suskaldė į dvi naujas politines grupuotes. Viena jų atstovavo karaliaus šalininkams ir vadinosi toriais, antroji, pavadinta vigais, - opozicijai karaliui. Ir nors organizaciniu atžvilgiu jos dar nebuvo įformintos ir neišėjo už parlamento sienų, bet kaip tik jos davė pradžią dviem būsimosioms Anglijos politinėms partijoms.

Kovojant su karaliaus savivale opozicijos dėka 1679 m. geguž. 26 d. parlamentas priėmė Asmens neliečiamybės įstatymą (Habeas Corpus act) norėdamas užkirsti kelią karaliaus savivalei; tai svarbus teisinis dokumentas, nors karaliaus valdininkai nelabai jo paisė. Įstatymas turėjo apriboti slapto karaliaus administracijos susidorojimo su opozicijos šalininkais galimybes, nustatydamas specialią ikiteisminę procedūrą, kurios pagrindinį tikslą su-darė suimto iki teismo asmens teisinės padėties nustatymas. Tada, kai kontinente buvo įprasta žmones, dažniausia karalių politinius priešininkus, areštuoti ir metų metus ar net visą gyvenimą laikyti kalėjimuose be kaltės įrodymo teisme, „Habeas corpus act“ nustatė, kad bet kuris areštuotas žmogus gali teismo pareikalauti jį paleisti arba nuteisti pagal įstatymą. Aktas supaprastino procedūrą, taikomą siekiant gauti teismo įsakymą, reikalaujantį jam pristatyti suimtąjį. Žmogus, suimtas už tam tikrą nusikalstamą veiką ir laikantis areštą neteisėtu, turėjo teisę kreiptis į teismą su prašymu išduoti „habeas corpus“ įsakymą. Teisėjas, susipažinęs su oficialaus paliepimo areštuoti nuorašu, buvo įpareigotas išduoti tokį įsakymą, adresuotą pareigūnui, kurio žinioje buvo suimtasis. Pareigūnas, gavęs įsakymą „habeas corpus“, per griežtai nustatytą terminą privalėjo sulaikytąjį pristatyti į teismą ir jam nurodyti arešto priežastis. Įstatymas teisėją įpareigojo suimtąjį paleisti už piniginį užstatą ir laidavimą atvykti į teismą, jei tik pastarasis nebuvo suimtas už veiką, už kurią, pagal įstatymą, laidavimas negalėjo būti taikomas. „Habeas corpus“ įsakymas negalėjo būti išduodamas, jei asmuo suimtas už valstybės išdavimą arba sunkų baudžiamąjį nusikaltimą (feloniją). Asmens, išlaisvinto pagal „habeas corpus“ įsakymą, nebuvo galima už tą patį nusikaltimą iš naujo iki teismo areštuoti. Taip pat buvo uždrausta be teismo suimtuosius laikyti kalėjimuose, esančiuose Anglijos užjūrio valdose. Iki išleidžiant šį aktą, svarbiausias buvusios areštuotųjų asmens neliečiamybės užtikrinimo tvarkos trūkumas – tai griežtos kalėjimų administracijos ir teisėjų atsakomybės už nustatytos procedūros reikalavimų ignoravimą ar vilkinimą nenumatymas. Todėl naujasis aktas nustatė pareigūnų ir teisėjų atsakomybę už jo nuostatų nevykdymą t. y. dideles baudas suimtųjų naudai ir atleidimą iš pareigų. „Habeas corpus act“, reglamentuodamas teisines asmens neliečiamybės garantijas, tapo vienu pirmųjų (po 1215 m. Didžiosios laisvių chartijos) pagrindinių Anglijos konstitucinių dokumentų. Jame aptinkama tokių visuotinai pripažintų demokratinių baudžiamojo proceso principų kaip nekaltumo prezumpcija, arešto teisėtumas, privalomas teisminės procedūros laikymasis užuomazgų.

1688 m. valstybinis perversmas[taisyti | redaguoti kodą]

1685 m. Anglijos karaliumi tapo Jokūbas II. Būdamas katalikas, jis paskelbė tikėjimo laisvę, globojo ir rėmė katalikus. Tai atstūmė nuo jo daugelį šalininkų protestantų ir anglikonų, juo labiau, kad buvo galima laukti žemių sugrąžinimo vienuolynams, o tai jau rimtai grėsė daugelio žmonių interesams. Anglijos bajorų protestantų ir turtingųjų miestiečių pakviestas Olandijos valdytojas Vilhelmas Oranietis 1688 m. lapkričio mėnesį išsikėlė Anglijoje ir su nedidele rinktine kariuomene įžygiavo į Londoną beveik nesutikdamas pasipriešinimo. Su šūkiu „Protestantų religija ir Anglijos laisvė“ jis buvo entuziastingai sutiktas Anglijos gyventojų, o Jokūbas II nesipriešindamas pasitraukė į Prancūziją. Karaliaus sostas buvo paskelbtas laisvu ir pasiūlytas Vilhelmui ir Marijai. Prieš karūnavimą jis turėjo patvirtinti Teisių bilį, draudžiantį karaliui sustabdyti įstatymų galiojimą, įvesti mokesčius ir rinkti kariuomenę be parlamento sutikimo.

1689 m. vasario 13 d. Vilhelmas ir Marija iškilmingai paskelbti Anglijos karaliumi ir karaliene. Tik 1688-1689 m. perversmas, užbaigęs revoliucinės reikšmės 1640-1688 m. įvykių Anglijoje grandinę, amžininkų ir anglų istoriografijos vieningai buvo pripažįstamas revoliucija, kuri dėl savo be kraujo, taikaus pobūdžio jų paprastai vadinama "šlovingąja". Tam padėjo politinis vigų, kurių pusėje buvo ir anglikonų dvasininkija, ir dalies torių, prisidėjusių prie opozicijos prieš Jokūbą II, kompromisas. Svarbiausias politinis šio kompromiso rezultatas buvo konstitucinės monarchijos Anglijoje įsitvirtinimas.

Su Šlovingąja revoliucija Anglijoje galutinai įsitvirtino konstitucinė monarchija ir praktiškai tapo nebegalimi mėginimai grąžinti absoliutizmą. Anglija turėjo savitą teisinę, kultūrą, kuri darė įtaką visai V. Europos valstybių konstitucinei raidai, o valstybinė santvarka valstybinės teisės atžvilgiu buvo laikoma pavyzdžiu kitoms šalims. Pagrindiniai Anglijos konstitucinės monarchijos principai susiklostė ne iš karto, o patyrė ilgą, šimtmečius trukusią raidą. Labai svarbi Anglijos konstitucinės monarchijos savybė, kad ji niekada nebuvo teisiškai įtvirtinta rašytinėje konstitucijoje, daugumai pasaulio valstybių įprastame vientisame konstituciniame akte. Anglijoje, kuri pirmoji pamėgino sukurti rašytinę konstituciją (1653 m. „Valdymo įrankis“), iki šiol galioja vadinamoji nerašytoji konstitucija, susidedanti iš konstituciniais laikomų atskirų parlamento aktų ir konstitucinių papročių bei precedentų. Anglija neturi vieningo konstitucinio dokumento, priimto laikantis ypatingų procedūrų. Anglijos konstituciniai įstatymai – tai parlamento išleisti statutai ypač svarbiais visuomeniniais ir politiniais klausimais, kurių forma, t. p. priėmimo ir keitimo tvarka iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų parlamento įstatymų. Konstituciniais jie laikomi tik dėl turinio, dėl teisinio reglamentavimo objekto svarbos v-bės pagrindams, nors jų reguliavimo sritis jokiame teisės akte nėra nustatyta. Paprastai jie reguliuoja valdymo formą, karūną, parlamentą, vyriausybę, teismus, rinkimus, administracinį teritorijos skirstymą, tarptautinius santykius. Teigiama, kad konstitucinių įstatymų Anglija turinti apie keturiasdešimt, nors kai kurie priskaičiuoja jų per šimtą. Pirmuoju Anglijos konstituciniu dokumentu pripažįstama 1215 m. Didžioji laisvių chartija

Pirmuoju po Šlovingosios revoliucijos konstituciniu Anglijos dokumentu pripažįstamas 1689 m. parlamento aktas, pavadintas Teisių biliu. Tai buvo aktas, Vilhelmo Oraniečio ir Marijos patvirtintas jų karūnavimo dieną – vasario 13-ają, kuriame išdėstyti abiejų parlamento rūmų suformuluoti reikalavimai naujiesiems karaliams. Įžanginėje bilio dalyje išvardijami įstatymų ir laisvių pažeidimai, padaryti paskutiniojo karaliaus – Jokūbo II, „padedant įvairiems piktadariams patarėjams, teisėjams ir valdininkams, tarnavusiems jam“. Visu bilio turiniu siekiama „atkurti ir patvirtinti senąsias teises ir laisves“.

Svarbiausias Teisių bilio nuostatas sąlyginai galima sugrupuoti į 3 blokus:

  • karaliaus valdžios parlamentui ribojimas: karaliui be parlamento sutikimo uždrausta sustabdyti įstatymų galiojimą ir ką nors atleisti nuo įstatymo vykdymo, imti bet kokias rinkliavas karūnos naudai be parlamento sutikimo, taikos metu rinkti ir karalystės ribose išlaikyti nuolatinę kariuomenę; nustatyta, kad parlamentas įvairiems piktnaudžiavimams išvengti ir įstatymams gerinti ir saugoti turi būti šaukiamas „gana dažnai“; už žodžius, pasakytus parlamente, uždrausta persekioti kitur, kaip tik parlamente;
  • valdinių teisės: valdiniai turi teisę kreiptis su prašymais į karalių ir už tai negali būti persekiojami; parlamento rinkimai „turi būti laisvi“;
  • teismų veiklos tobulinimas: draudžiama reikalauti besaikių baudų, taikyti žiaurias ir neįprastas bausmes; siekiant išvengti piktnaudžiavimų parenkant prisiekusiuosius savo pareigoms atlikti, jie privalo būti kviečiami iš eilės pagal sąrašą; neteisėti yra išankstiniai, duoti iki teismo, įsipareigojimai dėl sumų, laukiamų iš baudų ir konfiskacijų; neteisėtas yra bažnyčios teismų steigimas.

Teisių bilyje reiškiamas įsitikinimas, kad jų didenybės Vilhelmas ir Marija teiksis užtikrinti, kad dokumente suformuluotos nuostatos visiems laikams taptų karalystės įstatymais. Tad Teisių bilis įstatymiškai įtvirtino parlamentinės monarchijos santvarką – reguliavo ir ribojo karaliaus ir parlamento galias taip, kad karaliaus valdžia ir galios ėmė remtis pastoviomis teisės normomis. Teisių bilyje yra netrukus plačiai paplitę konstitucinės teisės principai – parlamento viršenybė įstatymų leidyboje, išimtinė parlamento teisė nustatyti mokesčius ir karinį kontingentą; dar vieno principo – dažnai, reguliariai šaukti parlamentą – užuomazgos, tiesa, buvo išreikštos dar labai nekonkrečiai. Jos kiek sukonkretintos po kelerių metų, 1694 m. gruodžio 22 d. išleidžiant naują „ Trimetį aktą“, kuriame kartojama nuostata, kad parlamentas turi būti šaukiamas ne rečiau kaip kartą per trejus metus, ir įvedamas trejų metų jo įgaliojimų laikas. „Septynmečiu aktu“ 1716 m. šis terminas buvo pratęstas iki septynerių metų.

Reikšmingu Anglijos konstituciniu aktu laikomas 1701 m. birželio mėn. 12 d. sosto paveldėjimo aktas vadin. „Santvarkos aktas“. Jo pasirodymas istoriškai susijęs su tuo, kad Vilhelmas Oranietis ir Marija neturėjo vaikų, todėl akte buvo skelbiama, kad Anglijos sostas turįs atitekti šoninei Stiuartų linijai – Hanoverio dinastijai, o kitomis jo nuostatomis siekiama apsaugoti Anglijos interesus nuo galimos neigiamos būsimų svetimšalių dinastijų įtakos.

L. svarbi „Santv. akte“ skelbiama, o vėliau plačiai paplitusi įvairių šalių konstitucinėje teisėje buvo kontrasignacijos taisyklė. Pagal ją, visiems valstybės vadovo (šiuo atveju – karaliaus) aktams galioti, be paties vadovo parašo, buvo reikalaujama dar ir ministrų kabineto (šiuo atveju – Slaptosios tarybos) atstovo, atsakingo už to akto turinį, parašo. Dėl šios taisyklės netrukus buvo pripažintas politinis ir teisinis karaliaus neatsakingumas („karalius neklysta“).

Kita ne mažiau reikšminga taisyklė, kurios užuomazgų aptinkama „Santvarkos akte“, yra teisėjų nepakeičiamumo taisyklė. Karaliaus valdžios ribojimas reiškėsi ir tuo, kad, iki to laiko buvę priklaus. nuo karaliaus teisėjai, dabar savo pareigas galėjo eiti, „kol elgiasi nepriekaištingai“ (tuo faktiškai atsisakant senosios f-lės „kol to nori karalius“), ir galėjo būti atleidžiami iš pareigų tik abejų parlamento rūmų pristatymu, t. y. buvo įkurta nepriklausoma teismų sistema.

Siekdamas mažinti karaliaus ir jo statytinių įtaką valstybės aparatui ir ypač parlamentui, aktas nustatė, kad gimusieji ne Anglijos valdose negali būti parlamento, Slaptosios tarybos nariais, eiti karines ar civilines pareigas; tapti Bendruomenių rūmų nariais neleidžiama asmenims, turintiems karaliui pavaldžią tarnybą ar gaunantiems karaliaus pensiją; karaliui uždrausta teikti malonę pareigūnams, parlamento nuteistiems apkaltos tvarka.

„Santvarkos aktas“ reikalavo, kad ne anglų kilmės karaliai, neturėdami tam parlamento pritarimo, neverstų anglų tautos dalyvauti kare dėl svetimų valdų. Akte buvo ir keletas vietinės reikšmės reikalavimų: asmenys, įžengiantys į Anglijos karaliaus sostą, privalėjo prisijungti prie anglikonų bažn., karaliui be parlamento sutikimo nebuvo leidžiama išvykti už Anglijos, Škotijos ir Airijos valdų ribų. Taigi pagrindinė ir svarbiausia „Santv. akto“ idėja – patvirtinant parlamentą esant centrine įstatymų leidžiamosios valdžios institucija kartu sumenkinamas karaliaus vaidmuo valstybėje, t. y. pratęsiama ir pagilinama tendencija, aiškiai išreikšta jau Teisių bilyje.

Vikiteka