André-Marie Ampère
| André-Marie Ampère | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1775 m. sausio 20 d. Lionas |
| Mirė | 1836 m. birželio 10 d. (61 metai) |
| Palaidotas (-a) | Monmartro kapinės |
| Veikla | fizikas, chemikas |
 Vikiteka |
André-Marie Ampère |
A. M. Amperas (André-Marie Ampère, 1775 m. sausio 20 d. Lione – 1836 m. birželio 10 d.) – prancūzų fizikas ir chemikas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė Lione konversantų šeimoje. Gausioje jo tėvo bibliotekoje buvo žymių filosofų ir rašytojų kūrinių. Jaunasis Andrė ištisomis dienomis galėjo ten prasėdėti su knyga rankose, todėl nelankęs mokyklos sugebėjo turėti geras žinias. 11 m. jis pradėjo skaityti įžymiojo 20 tomų D‘Alambero „ Enciklopediją“ ir per trejus metus ją visą išstudijavo. Jį domino nuostabus žodynas, bandė rašyti eilėraščius, bet fizikos – matematikos mokslai pasirodė įdomesni. Kada tėvo bibliotekoje pritrūko knygų A. Amperas pradėjo lankyti Liono koledžo biblioteką. Daugiausiai knygos buvo rašomos lotynų kalba kurios jis nežinojo. Per kelis mėnesius Andrė savarankiškai išmoko lotynų kalbą ir XVII–XVIII a. klasikų moksliniai kūrinai jam jau buvo prieinami. Turėdamas 12 m. Amperas savarankiškai išsiaiškino aukštosios matematikos pagrindus. 13 m. jau parodė pirmuosius savo matematinius darbus Liono akademijoje.
1793 m. įsiliepsnojo Lione sukilimas, kuris buvo žiauriai numalšintas. Už dalyvavimą sukilime buvo giljotinuotas A. Ampero tėvas. Visas turtas buvo konfiskuotas. Jaunuolis gyvenimui pradėjo užsidirbti teikdamas matematikos pamokas. Norėdamas pratęsti mokslinius darbus jis keldavosi nuo keturių valandų ryto. Amperas taip pat dirbo korepetitoriumi politechnikos mokykloje Paryžiuje, po to vadovavo Fizikos katedroje Burge, o nuo 1805 m. matematikos katedroje Paryžiaus politechnikos mokykloje, čia jis išleido pirmą literatūrinį veikalą. 1820 m. rugsėjo 11 d. Amperas dalyvavo akademijos posėdyje, kur buvo pranešta atrasto H. Erstedo elektros formulė veiksmo ant magnetinės rodyklės. Padarius bandymus mokslininkas jau už kelių dienų pristatė akademijai svarbius rezultatus: jis suformulavo taisyklę dėl nustatymo krypties, į kurią pasisuks rodyklė prie laidininko su elektra, elektros srovių bendra sąveiką. Vėliau ištyrė magnetizmo teoriją, pagal kuria visų magnetiniu bendra sąveikų yra tarpusavio santykiu ratiniai molekuliarynės srovės. Taip jis pirmą kartą nurodė ryšį elektrinių ir magnetiniu procesų. 1820 m. jis nuosekliai ištyrė, kad tarp dviejų paraleliniu laidininkų kuriuose teka vienoda kryptinė elektros srovė prisitraukia laidai, o jeigu skirtingom atstumia laidus.
1822 m. Amperas išrado magnetini efektą elektrinės rytės – solenoido. Po 4 metų, veikale „Elektrodinaminių reiškinių teorija, pagrįsta vien tik bandymais“ (1826 m.), Amperas pateikė kiekybinį dviejų srovės elementų sąveikos dėsnį, .[1] 1829 m. išrado komutatorių, elektromagnetinį telegrafą.[2] 1835 m. jis išspausdino darbą, kuriame įrodė šviesos ir šilumos spinduliavimo panašumą ir parodė, kad visas spinduliavimas sugeriant pasiverčia į šilumą. Amperas sukūrė mokslų klasifikacijos sistemą, kuria norėjo išspausdinti dviejų tomų veikale. Amperas pirmasis panaudojo tokius žodžius“ elektrostatika“, „elektrodinamika“, „elektromagnetas“. Amperas išdėstė mintį, kad atsiras naujas mokslas apie bendrus valdymo procesų vienodumus. Jis pasiūlė pavadinti visą tai „kibernetika“. Matematika, mechanika ir fizika skolingi Amperui svarbiais tyrinėjimais, jo elektrodinaminė teorija kėlė jam didele šlovę. Jo požiūris į vieninga pradžią elektros ir magnetizmo kurioje jisai suteikdavo su Danijos fiziku Erstedu parašyta knygoje „ Recuel de la theorie des phenomenes electrodynamiques“ (Paryžius, 1822). Visapusiškas Ampero talentas liko ir chemijos istorijoje, kuri išsiskiria jam kartu su Avogardo svarbaus chemijos atradimas šiuolaikiniai chemijai. Šio mokslininko vardu elektros srovės stipris vadinamas „amperais“, o matavimo prietaisas „ampermetras“.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ KARAZIJA, Romualdas. Fizikos istorija. Vilnius: Inforastras, 2002, 124 p. ISBN 9955-9578-0-8.
- ↑ Ampere. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 453 psl.
