Andrejus Amalrikas

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Andrejus Amalrikas rus. Андрей Алексеевич Амальрик

Andrejus Amalrikas
Gimė	1938 m. gegužės 12 d. Maskva
Mirė	1980 m. lapkričio 12 d. (42 metai) Ispanija

Veikla	rusų rašytojas ir disidentas
Partija

Vikiteka	Andrejus Amalrikas
Parašas

Andrejus Amalrikas (rus. Андрей Алексеевич Амальрик, 1938 m. gegužės 12 d. Maskva – m. 1980 m. lapkričio 12 d.) buvo rusų rašytojas ir disidentas.

Vakaruose išgarsėjo kaip esė "Ar išgyvens Sovietų Sąjunga iki 1984-ųjų? " autorius.

Jaunystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Amalrikas gimė 1938 m. gegužės 12 d. Maskvoje, didžiųjų Stalino „valymų“ metu.

Andrejaus tėvas kariavo Antrajame pasauliniame kare, tačiau neilgai trukus už negatyvų požiūrį į Stalino politiką buvo suimtas ir kalinamas, bet neilgai, tuojau jis vėl galėjo prisijungti prie Raudonosios armijos. 1944-aisiais Andrejaus Amalriko tėvas buvo sužeistas Staliningrado mūšyje ir toliau kariauti nebegalėjo.^[1]

Nors už paskaitų nelankymą Andrejus buvo išmestas iš vidurinės mokyklos metai iki baigimo, bet pavyko gauti leidimą studijuoti Maskvos universiteto Istorijos fakultete.^[2]

1963-iaisiais supykdė universiteto vadovybę kursiniu darbu, kuriame rašė, kad skandinavų kariai ir graikai devintame amžiuje turėjo daug didesnės įtakos Kijevo Rusios formavimuisi nei slavai. Už tai išmestas iš universiteto.^[3]

Buvo menininkų avangardistų paveikslų kolekcionierius, tokiu būdu susipažindamas su daug užsienio diplomatų ir žurnalistų.

Pirmasis įkalinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Neturėdamas išsilavinimo, Andrejus Amalrikas dirbo įvairiausius darbus, ir neilgai trukus pateko į KGB akiratį, kai bandė susisiekti su Danijos mokslininku per Danijos ambasadą.

1965 05 14 suimtas už „antivisuomeninį gyvenimo būdą“. Buvo nuteistas trejiems metas tremties Tomsko rajone, Sibire.

Mirus tėvui, jam buvo leista trumpam grįžti į Maskvą, kur jis ne tik pagerbė tėvo atminimą, bet ir įtikino totorę dailininkę Gyuzel Makudinova tekėti už jo ir vykti kartu į tremtį. 1966 05 14 byla buvo peržiūrėta, nutarimas atšauktas ir šeima grįžo į Maskvą. Grįžęs Andrejus Amalrikas savo tremties metus aprašė knygoje „Nepageidaujama kelionė į Sibirą“.

Septintajame dešimtmetyje Andrejus Amalrikas rašė pjeses absurdo teatrui. Šešių pjesių rinkinys, tarp kurių: „Mano teta gyvena Volokolamske“, „Keturiolika negražiosios Meri En meilužių“, „Pasaka apie baltą veršelį“ 1970-aisiais išleista Amsterdame. Pjesė „Rytai – Vakarai“ buvo pastatyta Amsterdamo teatre „Globus“.

Disidentinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grįžęs iš kalėjimo, dirbo neetatiniu naujienų agentūros „Naujienos/Žinios“ darbuotoju. Pastoviai palaikė ryšius su užsienio žurnalistais. Jis bandė organizuoti užsienio žurnalistų konferenciją, kurioje dalyvautų ir nuteistųjų giminaičiai. Tačiau pirmą bandymą surengti panašią konferenciją sužlugdė KGB. [4] Archyvuota kopija 2010-11-28 iš Wayback Machine projekto.

Jį ypatingai domino užsienio žurnalistų padėtis SSRS, priežastys, trukdžiusios jiems iki galo išpildyti savo užduotis. Apie tai parašė veikalą „Užsienio žurnalistai Maskvoje“.

Padėjo Pavlui Litvinovui rengti veikalą „Keturių procesas“ (medžiagos apie J. Galanskovo, A. Ginzburgo, A. Dobrovolskio ir V. Laškovos bylą rinkinys), po pastarojo arešto pats pabaigė darbą ir perdavė veikalą užsienio žurnalistui. Buvo vienas iš atsakingų už Sacharovo veikalo „Pamąstymai apie progresą, taikų sugyvenimą ir intelektualinę laisvę“ platinimą.

Su žmona protestavo prie Didžiosios Britanijos pasiuntinybės dėl pastarosios įsiveržimo į Nigerijos pilietinį karą. 1968-ųjų pabaigoje buvo atleistas iš naujienų agentūros ir įsidarbino paštininku. [5] Archyvuota kopija 2010-11-28 iš Wayback Machine projekto.

Parašė „Atvirą laišką Anatolijui KuznecovuiAnatoly_Kuznetsov“ – atsišaukimą į garsaus rusų rašytojo viešą pareiškimą, kad SSRS visiškai neegzistuoja laisvė. Anot Amalriko, kad be išorinės laisvės egzistuoja dar ir vidinė laisvė, ir nors valdžia daug ką gali daryti su žmogumi, ji negali atimti jo moralinių vertybių.

Ar išgyvens Sovietų Sąjunga iki 1984-ųjų?[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Siūlė įkurti „Sovietinį demokratinį judėjimą“ [6] Archyvuota kopija 2010-11-28 iš Wayback Machine projekto. ir kūrė atsišaukimų tekstus. Tų pačių metų vasarą pradėjo rašyti esė „Ar išgyvens Sovietų Sąjunga iki 1984-ųjų“. Savo esė jis prognozuoja netolimą SSRS ateitį. Jis abejoja, kas bus įmanoma po SSRS griuvimo sukurti demokratinę santvarką, ir netiki, kad išvis egzistuoja kažkokia liberalių, demokratinių pažiūrų opozicija tuometinei valdžiai [7].

Esė metų pabaigoje buvo išleista pirmiausia Amsterdame, versta į daugelį pasaulio kalbų. Dėl šios esė autorius tapo žinomas kone visame pasaulyje. Veikalas sulaukė atgarsio užsienio spaudoje, savilaida polemizavo su kūriniu, diskutavo [8] Archyvuota kopija 2010-11-28 iš Wayback Machine projekto..

Esė rašyta, kad karinis konfliktas su Kinija yra neišvengiamas, kad SSRS apie 1984-uosius turėtų subyrėti [9] Archyvuota kopija 2010-11-28 iš Wayback Machine projekto..

Esė[10] Andrejus Amalrikas rašė:

„Turiu pabrėžti, kad mano esė nėra pagrįsta moksliniais tyrinėjimais, tik pastebėjimais. Žiūrint akademiškai, tai gali pasirodyti tik tušti pliauškalai. Bet SSRS studijuojančiam jaunimui iš Vakarų, diskusija turėtų būti tokia įdomi, kaip kad ichtiologui būtų įdomu, jei žuvis staiga pradėtų kalbėti“.

Vakarų reakcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

SSRS griūties spėjimas buvo atmestas daugelio Vakarų tyrinėtojų ir specialistų. Esė nepadarė didelės įtakos sovietologijos mokslui.

Vakaruose esė vertinta labiau kaip literatūrinis kūrinys, o ne kaip rimtas politinis sprendimas.Andrei_Amalrik

SSRS reakcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusų disidentas [Natan Sharansky] Natan_Sharansky sakė, kad 1984-aisias, kai jis kai jis užsiminė apie Amalriko esė, KGB pareigūnai tik nusijuokė ir pasakė, kad Amalrikas jau seniai nebegyvas, o SSRS vis dar yra jų dabartis. Andrei_Amalrik

Antrasis įkalinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1968–1970 metais buvo kelis kartus suimtas, jo namuose buvo daromos kratos. 1970 05 21 suimtas ir ištremtas į Sverdlovską, kur vyko tardymai ir teismas. Jis buvo kaltinamas savo kūrinių autoryste, platinimu ir interviu dalinimu. Levas Ubožko, vietinis inžinierius, buvo kaltinamas Amalriko kūrinių platinimu. Kaltu Amalrikas neprisipažino ir nesutiko dalyvauti paskutiniame teismo posėdyje.

Štai kokie buvo paskutiniai Andrejaus Amalriko žodžiai 1970-ųjų metų teisme[11] Archyvuota kopija 2010-11-28 iš Wayback Machine projekto.:

„Jeigu viduramžių kovą su eretiškomis idėjomis galima dalinai buvo pateisinti religiniu fanatizmu, tai, kas vyksta dabar galima pateisinti tik režimo bailumu, kuris įžvelgia pavojų platinime įvairių idėjų, svetimų aukšto rango biurokratams. <…>

Ypatingai siaubas dėl mano knygose išsakytų idėjų, dėl tų faktų, kuriuos pateikiu savo knygose, verčia šituos žmones sodinti mane ant kaltinamųjų suolo kaip kriminalinį nusikaltėlį. Šitas siaubas atveda iki to, kad mane net bijo teisti Maskvoje ir atveža čia, tikintis, kad čia mano teismas pritrauks mažiau dėmesio. <…> Mano knygos netaps blogesnės vien dėl to, kokiais rinktiniais epitetais jos čia buvo apdovanotos. Mano pažiūros netaps mažiau teisingos, net jeigu būsiu pasodintas į kalėjimą keleriems metams. Priešingai, tai gali suteikti mano įsitikinimams dar daugiau svorio (jėgos)“.

Teismas nuteisė Amalriką trejiems metams lagerio. Bausmę atliko Novosibirske ir Magadane.

1973 05 21, kai jau bausmė buvo pasibaigusi, Magadano prokuratūra iškėlė naują baudžiamąją bylą, paremtą tais pačiais kaltinimais. Jam skirti treji metais kalėjimo. Po nuosprendžio paskelbimo jis paskelbė bado streiką ir išbadavo 117 dienų. Tais pačiais metais teismas pakeitė savo sprendimą – vietoj trejų metų lagerio jam skirti treji metai tremties. Vėl gyveno Magadane. [12] Archyvuota kopija 2010-11-28 iš Wayback Machine projekto.

Paskutiniai gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1975 grįžo į Maskvą. Jam primygtinai buvo siūloma su žmona pasidaryti vizas ir vykti į Izraelį. Jie to daryti nenorėjo, taigi rudenį buvo suimti ir apkaltinti, kad pažeidžia SSRS paso taisykles – neturi leidimo gyventi Maskvoje. KGB iškėlė ultimatumą jam – arba emigruoti, arba sėsti į kalėjimą. Jis su žmona gavo vizas į Nyderlandus. Ten jis dirbo Utrechto universitete, vėliau persikėlė dirbti dėstytoju į JAV. Vėliau nusipirko vilą Prancūzijoje, netoli Šveicarijos pasienio, kur ir rašė knygą „Disidento užrašai“ (išleista po jo mirties 1982-aisiais).

Aktyviai užsiėmė visuomenine ir politine veikla, savo straipsnius spausdino žurnaluose „Kontinentas“, „Laivas“, „Sintaksis“.

Žuvo autokatastrofoje prie Gvadalacharos miesto pakeliui į Madride vykusią Helsinkio grupės konferenciją. Jis nukrypo nuo kelio ir rėžėsi į artėjantį sunkvežimį. Madrido policija pranešė, kad jis žuvo nuo metalo gabalo, įstrigusio jam į gerklę. Kartu keliavusi žmona ir dar du disidentai Vladimiras Borisovas ir Viktoras Feinbergas atsipirko tik įbrėžimais. [13]

Svarbiausi gyvenimo faktai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Andrejaus Amalriko gyvenimas
Jaunystė
1938 Gimė Maskvoje	1959 Įstojo į Maskvos universiteto Istorijos fakultetą	1963 Pašalintas iš Maskvos universiteto
Pasipriešinimo metai
1965 Įkalintas pirmą kartą	1966 Bausmė atšaukta, Andrejus grįžta į Maskvą	1970 Užsienyje išleistos dvi jo knygos
1970 Lapkritis Įkalintas antrą kartą	1975 Po bausmės atlikimo grįžta į Maskvą	1975 Rugsėjis 13 Suimtas neva nelegaliai gyvenęs Maskvoje
Išeivija
1976 Išvažiavo su žmona į Nyderlandus		1980 Žuvo autoavarijoje

Andrejaus Amalriko kūriniai internete[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

"Ar išgyvens Sovietų Sąjunga iki 1984-ųjų? " (rus. "Просуществует ли Советский Союз до 1984 года?”);
„Disidento užrašai“ (rus. "Записки диссидента");
„Nepageidaujama kelionė į Sibirą“ (rus. "Нежеланное путешествие в Сибирь").