Andrea Pozzo

Andrėja Pocas (it. Andrea Pozzo, 1642–1713 m.) – italų baroko tapytojas, architektas, teoretikas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Andrėja Pocas gimė 1642 m. lapkričio 30 d. Trente. Jis mokėsi pas nežinomą A. Sakio mokinį Kome. 1665 m. priėmė jėzuitų ordino įžadus ir beveik visa jo vėlesnė kūryba buvo skirta jėzuitų poreikiams. A. Pocas išgarsėjo religinių švenčių dizaino projektais, 1676−79 m. kūrė iliuzinę tapybą San Francesco Saverio bažnyčios Mondovyje lubose. 1681 m. jėzuitų ordino generolo kvietimu atvyko į Romą. 1684 m. jis pradėjo Šv. Ignoto bažnyčios vidinės lubų kryžmės dekoravimą, kuriam ant drobės nutapė iliuzionistinį kupolą su žibintu. 1691−94 m. tos pačios bažnyčios navos lubose jis sukūrė garsiausią savo darbą „Šv. Ignoto Lojolos ir jėzuitų ordino misionieriškos veiklos šlovė“. 1693−98 m jis parašė „Perspektyvos tapyboje ir architektūroje“ (Perspectiva pictorum et architectorum) traktatą, kuris buvo svarbus XVIII a. iliuzionistinei tapybai. A. Pocas kūrė altorius ir 1695 m. buvo užsakytas sukurti Šv. Ignoto Lojolos kapą Il Gesu bažnyčioje.

1703 m. imperatoriaus Leopoldo I kvietimu A. Pocas išvyko į Vieną, kur jis vadovavo jėzuitų bažnyčios atnaujinimo darbams ir sukūrė altorių pranciškonų bažnyčiai. 1704−1708 m. kūrė iliuzinę tapybą Lichtenšteino sodo rūmuose. Jis paruošė Liublianos katedros ir Dubrovniko Šv. Ignoto bažnyčios planus, paliko molbertinių paveikslų. Andrėja Pocas mirė 1709 m. rugpjūčio 31 d. Vienoje. Jis laikomas vienu iš didžiausių baroko tapytojų-iliuzionistų.