Anartai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Panonijos tautos. Anartų teritorija viršutiniame dešiniajame kampe.

Anartai[1] (Anarti, Anartii ar Anartoi[1]) – keltų gentys, kurių dalis buvo prasiskverbusi į Dakijos regioną (apytiksliai atitinka dabartinę Rumuniją). ir vėliau buvo dakų asimiliuotos.[2] Ptolemėjus „Geografijoje“ rašė, kad Anartoi gyveno Dakijoje.[3][4] Kai kurios anartų grupės buvo užėmusios dabartinės Slovakijos or pietryčių Lenkijos dalis.[5]

Dakų miestas Docidava buvo įsikūręs anartų teritorijoje, pagal Pârvan.[6]

Anartofraktai (Anartophracti ar Anartofraktoi) buvo paminėti Ptolemėjaus. Šio genties pavadinimas yra sudėtinis lotyniškai graikiškas ir galbūt reiškė anartus, gyvenusius Dakijoje (tai įrodinėjo Czarnecki).[3]. Anartofraktai buvo šiaurinių dakų tauta pagal Braunę[7] [8] arba mišri dakų ir keltų tauta pagal Pârvan.[9]

„Galų karo užrašuose“ (apie Galų karus, 58-51 m. pr. m. e.) Julijus Cezaris rašė (VI.25.1): „Hercinijos miškas prasideda helvetų, nemetų ir rauracių žemėse ir driekiasi palei Dunojų tiek, kiek 9 dienas keliautų greitas keliautojas iki dakų ir anartų žemių ribų“.

Apie 172 m. anartai atsisakė padėti romėnams jų kare prieš markomanus. Bausdamas anartus Romos imperatorius Markas Aurelijus įsakė deportuoti anartus iš jų tėvynės į Romos provinciją Žemutinę Panoniją. Šis perkraustymas vyko ne vėliau kaip 180 m. e. m.

Archeologiniai įrodymai[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad anartai galbūt buvo archeologinė Puchovo kultūra Slovakijoje arba dalis jos. Šios kultūros centrai buvo Zemplinas (Slovakija), Bükkszentlászló ir Galish-Lovačka[10] Vėlyvosios Lateno kultūros laikais mišrios keltų ir dakų gyvenvietės paplito rytinės Slovakijos žemumose, kurių centras buvo Zemplinas (pagal Husovską).[11] Pagal Joaną Oltean archeologiniai kasinėjimai atskleidė, kad kai kurios keltų gentys (anartai, teurisciai) migravo į rytus iki Transilvanijos, kur juos galų gale asimiliavo dakai.[2] Nors kai kurios anartų grupės pasiekė net Transilvanijos plynaukštę, pagrindinė jų įsigalėjimo vieta buvo vakariau pastarojo punkto, teigia Macrea ir Filip.[12]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Archeologie Barbaru. 2005, [in:] Ján Beljak. Puchowska kultura a Germani na pohroni v starsej dobe rimskej. pp. 257–272
  • The Works of Tacitus. by Alfred John Church and William Jackson Brodribb
  • Czarnecki Jan (1975) “The Goths in ancient Poland: a study on the historical geography of the Oder-Vistula region during the first two centuries of our era, University of Miami Press“
  • Macrea and Filip Jan (1970) „Actes du VIIe Congrés International des Sciences Prehistoriques et Protohistoriques“, Prague published by the „Institut d’Archéologie de l’Académie“ Prague
  • Oltean Ioana A (2007) Dacia: Landscape, Colonization and Romanization, ISBN 0-415-41252-8, 2007
  • Schutte, Gudmund (1917) Ptolemy’s maps of northern Europe: a reconstruction of the prototypes, (1 ed.), publisher H. Hagerup
  • Parvan, Vasile (1926). ‘’Getica”. Cvltvra naţională, Bucvreşti.
  1. 1,0 1,1 Jan Czarnecki (1975) 120
  2. 2,0 2,1 Oltean Ioana A (2007) 47
  3. 3,0 3,1 Jan Czarnecki (1975) 119
  4. Ioana A Oltean (2007) Dacia: Landscape, Colonization and Romanization, ISBN 0-415-41252-8, 2007, page 47
  5. "It is possible to separate the group of La Tène culture (Celtic settlement) in the Upper Tisza Basin. For the time being there are circa 160 sites noted. They can be divided into several distinct categories which include the following: settlements, production areas, sepulchral sites, i. e. burial grounds and single graves as well as various hoards (deposits of coins and tools). Moreover, there are three oppida: Zemplin, Bükkszentlászló and Galish-Lovačka. The chronology of the whole group lies between LT B1-LT D1/D2. Especially interesting is the problem of correspondence between this group and the group of sites in southeast Poland. Material connections are also documented in ancient sources. They allow to identify the group from the Upper Tisza as the Anarti tribe and the group from southeast Poland as the Anartophracti, which is a part of the former. [in:] Marek Olędzki. „La Tène culture in the Upper Tisza Basin =La Culture de la Tėne dans le Bassin de la Haute Tisza“. Ethnographisch-archaologische Zeitschrift. Berlin. ISSN 0012-7477„.
  6. Parvan (1926) 749
  7. Wilhelm Braune, Hermann Paul, Eduard Sievers (1916)Beiträge zur Geschichte der deutschen Sprache und Literatur, Volume 41, M. Niemeyer
  8. Schutte, Gudmund (1917) 99
  9. Parvan (1926) 222–223
  10. La Tène culture in the Upper Tisza Basin. EAZ. Jahrgang 41, 2000
  11. Ludmilá Husovská (1998) “Slovakia: walking through centuries of cities and towns”, Priroda, page 187
  12. Macrea and Filip (1970) 893