Analų mokykla

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Analų mokyklaistoriografinė XX amžiaus prancūzų istorikų mokykla. Pradininkai – Marcas Blochas ir Lucienas Febvre. Kritikavo politinės ir karinės istorijos sureikšminimą. Istoriją siekė paversti tarpdisciplininiu mokslu. Praeities tyrimams taikė menotyros, geografijos tokių socialinių mokslų kaip sociologija, ekonomika, antropologija, psichologija metodus. Padarė didžiulę įtaką istorijos mokslo raidai XX amžiuje.

Atstovų kartos[taisyti | redaguoti kodą]

Mokyklos atstovai skirstomi į 3 kartas. Pirmajai kartai priskiriami mokyklos tėvai – Marc Bloch ir Lucien Febvre. Dėstydami Strasbūro universitete, jie 1929 metais pradėjo leisti poleminį žurnalą Annales d’histoire économique et sociale (vėliau pervadintas į Annales. Economies, sociétés, civilisations; nuo 1994 Annales. Histoire, Sciences Sociales), iš kurio ir kilo mokyklos pavadinimas. Tiek Blochą, tiek Febvre stipriai paveikė Émile Durkheimo (vieno iš sociologijos pradininkų) ir jo mokinių visuomenės tyrimai ir idėjos. Annales redaktoriai kritikavo tuo metu vyravusios pozityvistinės mokyklos idėjas, kuri visą dėmesį skyrė politinei „karalių ir karvedžių“ istorijai. Jie siekė į praeities tyrimus įtraukti ekonominių, socialinių ir kultūrinių procesų raidą, kreipė dėmesį į marginalinius istorijos reiškinius.

Antrajai Analų mokyklos kartai priskiriami Antrojo pasaulinio karo metu ar tuoj po jo subrendę istorikai. Žymiausi iš jų Fernandas Braudelis, Pierre Goubert ir Ernestas Labrousse. Savo darbuose jie įtvirtino ir išplėtė savo pirmtakų ir mokytojų idėjas. Ekonomika ir socialiniai santykiai, Febvre pradėta plėtoti mintis apie gamtinių sąlygų svarbą visuomenės raidai tapo neatsiejama istorijos tyrimo dalis. Nemažiau reikšmingas antrosios kartos indėlis į mokslo plėtojimą yra Braudelio „ilgo nuotolio“ (la longue durée) koncepcija, kuri atsirado dėl Claude Lévi-Strausso struktūralizmo idėjų įtakos. Ši koncepcija visuomenę apibūdina kaip inertišką, save reguliuojantį organizmą – struktūrą, kurios pokyčius galima pajusti tik ilgo laiko („ilgo nuotolio“) perspektyvoje. Kiti žinomesni kartos atstovai - Pierre Chaunu, Pierre Villar.

Trečiosios kartos atstovai atsakingi už dar vieną daugiasluoksnį lūžį istorijos sampratoje. Šalia ekonominių ir sociologinių tyrinėjimų, aštuntajame dešimtmetyje atsigręžta ir į kultūros bei mentaliteto istoriją, Jacques Le Goffo ir Pierro Nora įvardytą „Naujaja istorija“ (Nouvelle histoire). Naujos kartos istorikai ėmėsi tyrinėti meno palikimą, per jį atskleisdami „kolektyvinių vaizdinių“, įpročių, mąstymo struktūrų raidą. Jie ėmėsi kritikuoti tradicinę istorijos periodizaciją. Pradėjus taikyti kitų mokslų metodus „Naujoji istorija“ apjungė daugelį kitų socialinių ir humanitarinių disciplinų.

Trečiosios kartos atstovai - Georges Duby, Jacques Le Goff, Pierre Nora, Emmanuel Le Roy Ladurie, Philippe Ariés, Mona Ozouf, Arlette Farge, Michele Perrot, Alain Besancon, Francois Furet, Michelle Vovelle, Maurice Agulhon, Robert Mandrou, André Burguiére.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]