Ambianai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ambianai (ambiani) – belgų grupei priklausiusi senovės keltų tauta.
Buvo teigiama, kad 57 m. pr. m. e., kai Julijus Cezaris vykdė Belgijos kampaniją, ambianai galėjo į mūšio lauką išvesti 10 tūkstančių ginkluotų vyrų. Jie pasidavė Cezariui.[1] Ambianų šalis buvo Samaros upės (dabartinė Soma) slėnyje. Jų pagrindinis miestas buvo Samarobriva (vėliau vadintas Ambiani ir Civitas Ambianensium), dabar, manoma, tai Amjenas. Ambianai dalyvavo didžiajame sukilime prieš romėnus, kuris aprašytas septintojoje Cezario veikalo De Bello Gallico knygoje.[2]
Nuorodos [taisyti]
- ↑ C. Julius Caesar. De Bello Gallico]]. II:4, 15.
- ↑ C. Julius Caesar. De Bello Gallico. VII:75.
