Amūrinis kamštenis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rutaceae
Amūrinis kamštenis (Phellodendron amurense)
Amūrinis kamštenis (Phellodendron amurense)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
( Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
( Magnoliopsida)
Poklasis: Erškėčiažiedžiai
( Rosidae)
Šeima: Rūtiniai
( Rutaceae)
Gentis: Kamštenis
( Phellodendron)
Rūšis: Amūrinis kamštenis
( Phellodendron amurense)

Amūrinis kamštenis (Phellodendron amurense) – rūtinių (Rutaceae) šeimos, kamštenių (Phellodendron) genties, lapus metantis medis.

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laja reta, rutuliška arba skėtiška. Žievė rusvai pilka, iš pradžių lygi, vėliau sueižėjusi, su kamštiniu sluoksniu, iki 7 cm storio. Ūgliai ploni, pilki, oranžiškai gelsvi arba gelsvai rudi, išmarginti balsvomis dėmelėmis. Pumpurai smulkūs, be žvynų, beveik pasislėpę, priešiniai. Lapai neporiškai plunksniški, susideda iš 5–13 pailgai lancetiškų, beveik lygiakraščių, nusmailėjusiomis viršūnėmis lapelių. Lapelių kraštuose yra liaukelės su eteriniais aliejais, todėl patrinti kvepia . Rudenį lapai oranžiškai gelsvi. Dvinamis. Žiedai vienalyčiai, gelsvai žali, šluoteliniuose žiedynuose. Žydi birželio- liepos mėnesį. Žydi 10 dienų. Vaisiai – rutuliški, apie 1 cm skersmens, juodi, kvapūs kaulavaisiai su 2–5 (kartais ir 10) sėklomis (kauleliais). Vaisiai prinoksta rugsėjo mėnesį ir ant šakelių išsilaiko iki pat žiemos. Dauginasi sėklomis, ataugomis, kartais atžalomis. Derėti pradeda po 10 metų.

Mediena su siaura, gelsva balana ir rusvu branduoliu, patvari, kietoka, gražios tekstūros.

Amūrinio kamštenio vaisiai

Matmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Auga sparčiai. Įprastai užauga 26 aukščio. Kamieno skersmuo iki 0,5–0,7 metrų apimties.

Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išgyvena nuo 250 iki 300 metų.

Augavietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Auga priesmėlio ir priemolio dirvožemiuose, pakenčia šlapius, bet su pratekančiu vandeniu dirvožemius. Šviesos atžvilgiu nereiklus.

Lietuvoje auginamas dekoratyviniuose želdynuose, medelynuose, kartais ir miške. Jauni medeliai per šaltąsias žiemas truputį apšąla, suaugę atsparūs šalčiams. Galima auginti pavieniui arba grupėmis.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Labiausiai paplitęs Tolimuosiuose Rytuose – Chabarovske, Primorjės krašte, šiaurryčių Kinijoje ir Korėjoje. Lietuvoje retokas.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mediena naudojama baldų gamyboje, apdailai, povandeniniams statiniams.

Gydymui naudojami žievė, lapai, vaisiai, kuriuose yra izochinolino alkaloidų (berberinas), rauginių medžiagų, kumarinų, saponinų.[1]. Iš šio augalai gaminami prepratai naudojami kaip tonizuojantys, antiseptiniai, karščiavimą mažinantys, kraujavimą stabdantys. Korėjiečių liaudies medicina rekomenduoja kasdien suvalgyti 2–3 šviežius kamštenio kaulavaisius, kurie, atseit, padeda sergant cukralige. Tradicinėje Tibeto medicinoje žievės nuoviras naudojamas nuo alergijos, sergant dermatitais, poliartritais, limfmazgių, inkstų ir akių ligomis.

Iš amūrinio kamštenio žievės gaunamas berberinas[1], geltoni dažai, kuriais dažo šilką, medvilnę ir liną.

Geras medingasis augalas, medus iš jo nektaro kartais laikomas saugančiu nuo tuberkuliozės.

Kamštenio mediena gražios spalvos, išraiškingos tekstūros bet kaip išpjautose lentose. Tvirta, gerai apdirbama, atspari puvimui. Iš jos gamina baldus, slides, šautuvų apsodus, rėmus, fanerą. Išvaizda primena uosio medieną, bet kiek tamsesnė. Atidžiai poliruota kamštenio mediena gražiai blizga.

Iš žievės gaminamas techninis kamštis, naudojamas kaip šiluminė izoliacinė medžiaga.

Medis labai dekoratyvus, lengvai auginamas, jam reikia mažai priežiūros. Trūkumas – vėlai skleidžia lapus ir anksti juos meta.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • A. Navasaitis, M. Navasaitis, „Lietuvos medžiai“, Vilnius „Mokslas“, 1979 m., (243 psl.)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Блинова К. Ф. и др. Феллодендрон амурский // Ботанико-фармакогностический словарь : Справ. пособие / Под ред. К. Ф. Блиновой, Г. П. Яковлева. – М.: Высш. шк., 1990. – С. 250. – ISBN 5-06-000085-0