Alytaus namas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Alytnamis)
Alytnamiai Vakarų Sibiro mieste Kogalyme, Talino g.
Kačerginės „Nemuno žiedo“ administracijos alytnamiai

Alytaus namas, alytnamis – Alytaus eksperimentiniame namų statybos kombinate (ENSK) sovietmečiu gamintų populiarių surenkamų medinių namų tipas.

Skydinis namas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Alytaus ENSK buvo įkurtas 1976 m., siekiant masiškai aprūpinti Lietuvos kaimo gyventojus greitai pastatomais skydiniais namais, tuo pačiu panaudojant vietinę statybinę medžiagą – medieną. Šios įmonės pagamintas namas nepriklausomai nuo sezono buvo pilnai sumontuojamas statybos aikštelėje per 20-30 dienų. Buvo sukurta ne tik jų gamybos, bet ir statybos sistema: regioninės Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Utenos ir Marijampolės statybos montavimo valdybos, turinčios savus darbininkus ir savą techniką, parengus infrastruktūrą ir išliejus pamatus, vien namo karkasą surinkdavo per 3–4 dienas. Atlikus apdailos darbus, naujakuriai gaudavo raktus nuo gyvenimui visiškai parengtos sodybos.

Namo konstrukcijos iš kombinato buvo transportuojamos specialiais, pailgintais iki 24 m autotraukiniais. Autotraukinį sudarė aštuonios ašys, kurios gerokai sumažindavo apkrovą. Junginys buvo ne tik sunkus, bet ir gana aukštas (maždaug 410–415 cm), todėl maršrutai iš anksto buvo analizuojami, ypač saugantis nepatikimų tiltų, žemų pervažų, kitų sudėtingesnių kelio ruožų. Sąstatas su dviem puspriekabėmis buvo ilgas tik kelyje: atvykus į vietą antroji puspriekabė buvo atkabinama, į statybos aikštelę įvažiuodavo vilkikas tik su viena. Sumontavus pirmoje puspriekabėje esančias sienas (montavimas vykdavo tiesiai nuo ratų), vairuotojas į darbo vietą pristatydavo antrąją. Vieno reiso pakakdavo atvežti visam namo karkasui, o vėliau mažesniais sunkvežimiais buvo atgabenama kita įranga. Šie transporto junginiai pirmą kartą panaudoti, pristatant alytnamius į KačerginėsNemuno žiedo“ administracijos patalpų statybas.

Namo konstrukcijos buvo surenkamos iš specializuotame ceche pagamintų skydų, todėl statybos technologija pasižymėjo paprastumu ir greitu statybos būdu. Tai buvo lūžis kaimo individualių namų statyboje, nes valdžia skatino žmones patiems statytis paprastus ir palyginti nebrangius namus be ypatingų projektų. Juose apsigyvendavo jaunos šeimos, kvalifikuoti darbuotojai, atvykę iš kitų vietovių.

Serijiniu būdu gaminti individualūs Alytaus namai buvo dviejų, trijų, keturių kambarių, su įrengtais sanitariniais mazgais, turėjo unifikuotus statybinius ir architektūrinius elementus. Pasižymėjo tam metui išskirtiniu fasadų spalvingumu, derinimu su skirtingomis apdailos medžiagomis (dailylentėmis, daliniu raudonų plytų mūru). 3 kambarių namo sąmatinė vertė siekė apie 14 tūkst. rub. Pirmasis alytnamis pastatytas Nemunaičio kolūkyje, Alytaus rajone. Tokiais tipiniais namais buvo greitai apstatytos ištisos gyvenvietės. Iki kombinato subyrėjimo 1992 m. Lietuvoje pastatyta 25 tūkst. šių surenkamų namų.[1]

Namo trūkumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienintelio anuometinėje Sovietų Sąjungoje eksperimentinio projekto viena didžiausių ydų buvo namų surinkimo kokybė. Netinkamai suleidus gamykloje pagamintus skydus ir gerai neizoliavus siūlių, vėjas, šaltis ir vanduo dažnokai tapdavo naujakurių nekviestais svečiais. Netrukus paaiškėjo, kad gamykloje būtina gaminti ne sienų konstrukcijas, o ištisas namo sienas. Surinktos po stogu jos turėjo būti kokybiškesnės, negu montuojamos statybos aikštelėje iš palyginti nedidelių skydų merkiant lietui, veikiant šalčiui ar vasaros karščiui. Buvo siekiama ir pagreitinti montavimo darbus: „pririšti“ prie pamatų visą sieną buvo kur kas sparčiau, nei keletą atskirų skydų.

Kaimo gyventojai skundėsi mažomis pagalbinėmis patalpomis, dėl nekokybiškai atlikto surinkimo eksploatacijos eigoje atsirandančio konstrukcijų girgždėjimo ir pan. Įtartinai atrodė ir ploni sienų skydai, dėl ko alytnamiai buvo pavadinami „kartoniniais“. Jie nebuvo itin šilti – kasmetinei jų eksploatacijai reikėjo apie 8 t krosnių kuro. Medinės stogo, grindų konstrukcijos buvo impregnuojamos nedegiu kalkių ir asbesto mišiniu.[2] Sovietmečiu naudingu laikytas asbestas taip pat plačiai naudotas stogų dangose.

Šiuo metu Lietuvos gyvenvietėse stovintys Alytaus namai, pasikeitus ekonominėms sąlygoms ir šildymo kainoms, neatitinka pastatams taikomų energinio naudingumo reikalavimų. Papildomai juos apšiltinti nėra taip paprasta:[3] tose vietose, kur yra vėdinamo mūro sienos, šiltinti negalima nenuardant mūro, o tos dalys, kur yra medžio plaušo plokštės galima šiltinti ant šių plokščių tvirtinant tašelius, tarpus užpildant mineraline vata, įrengiant vėdinamą oro tarpą ir apkalant dailylentėmis.

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nelikus kolūkių, iš esmės diskreditavus ir sunaikinus kooperacijos idėjas, neliko poreikio gaminti alytnamius: namų statybos kombinatas buvo išskaidytas, turtas ir gamybos priemonės privatizuotos. Tūkstančiuose Alytuje pagamintų namų rūpestingesni šeimininkai pakeitė langus, apšiltino sienas bei stogus ir neturi didesnių rūpesčių.

Alytaus namai išlikę ne tik kaip neatsiejama kolūkinio Lietuvos kaimo įvaizdžio dalis, jie buvo statomi ir įmonių poilsiavietėse, vaikų poilsio stovyklose. Vienas iš alytnamių, suręstų prestižinėse Turniškėse, priklausė Rusijos ambasadoriui.[4]

Dalis alytnamių buvo išvežama ir į kitas sovietines respublikas. Lietuvos statybininkai gabenosi juos į atokius Sovietų Sąjungos rajonus greitai įsikurti ir pasistatyti patogias bazines gyvenvietes, tarp kitų – į Naująjį Uojaną prie Baikalo-Amūro magistralės statybos, į Kogalymą prie Vakarų Sibiro naftos verslovių, į Armėniją po Spitako žemės drebėjimo[5] ir kt.

Antalksnės alytnamiai Ignalinos raj.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • V. Kleinas, „Įvairiaspalviai namai žemdirbiams“, Statyba ir architektūra 1(248): 1980, 12-14 p.
  • L. Mikšytė, „Kad kaimo gyvenvietės gražėtų“ Statyba ir architektūra 1(188): 1975, 8-12 p.
  • G. Plioplys, „Kaimo statybos ministerijos statybose“, Statyba ir architektūra 3(226): 1978, 15-17 p.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]