Alternatyvioji medicina

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta nuorodų ar šaltinių.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas citatas ar nuorodas į šaltinius.

Alternatyvioji medicina; kitaip dar netradicinė medicina - ligų gydymo metodai, nesutampantys su mokslinės medicinos metodais.

Kai kurių alternatyviosios medicinos sričių šalininkai tvirtina, kad jų srityje, priešingai nei tradicinėje medicinoje, dėmesys akcentuojamas ne į ligų priežasčių ir simptomų tyrimą, o į ligų atsiradimo prevenciją, ligos eigos palengvinimą.

[taisyti] Istorija

Iki 1850 metų egzistavusi medicina nelabai gali būti vadinama moksline, kadangi tuo metu praktiškai neegzistavo medicinos teorijų, kurios būtų išlaikiusios mokslinių teorijų statusą iki dabar ir pagal kurias būtų buvę sukurti gydymo metodai. Tuo metu naudoti metodai buvo senųjų laikų tradicinės medicinos ar atskirų gydytojų pasiūlyti, bet moksliškai nepagrįsti metodai. Buvo gydomi chirurgiškai, žolelėmis ir kitais biologinės kilmės preparatais, vandens terapija, akupunktūra, badavimu ir kraujo nuleidimu.

Šiandien alternatyviosios medicinos terminas vartojamas kalbant apie gydymo būdus, nesiremiančius moksline medicina, įsigalėjusia po 1850-ųjų. Alternatyviojo gydymo būdai - tai homeoterapija, akupunktūra, vandens terapija, fitoterapija, refleksoterapija ir t.t. Kai kurie žmonės gydosi vien alternatyviais būdais, o kiti naudoja juos kaip šalutinę moderniosios terapijos priemonę. Kai kas mano, kad nemaža alternatyviųjų gydymo būdų yra ypač efektyvūs, daug žmonių jais pasitiki, tačiau, ar šie būdai iš tikrųjų tokie veiksmingi, nėra įrodyta.

[taisyti] Įvairūs metodai

[taisyti] Gydymas dėlėmis

Dėles žmonės naudojo gydymui nuo neatmenamų laikų. Garsus praeities gydytojas Avicena savo darbuose aprašė, kaip ir kada galima naudoti dėles gydymui. Biblijoje randama nurodymų dėl dėlių naudojimo gydymui. Ypač plačiai visame pasaulyje dėlės buvo naudojamos XVII - XVIII amžiuje. Šiandien mokslininkai dėlių seilių liaukose yra aptikę apie 100 įvairiausių medžiagų, kurių poveikis žmogui dar tiriamas. Šiuo metu 35 pasaulio klinikose kartu su medikamentais taikomas ir gydymas medicininėmis dėlėmis. Šis metodas yra mokslinės medicinos dalis, tačiau dėl įvairių priežasčių (dėlių stygius, aseptikos užtikrinimo problemos, galimi šalutiniai poveikiai) retai naudojamas. Vietoj dėlių paprastai naudojami tą patį poveikį sukeliantys preparatai.

[taisyti] Refleksoterapija

Manoma, kad refleksoterapija kartu su akupunktūra atsirado Kinijoje. Ji buvo gerai žinoma ir Kenijoje bei daugelyje Amerikos indėnų genčių. Refleksoterapija yra pagrįsta vidaus organų ryšiu su tam tikrais pėdos taškais. Refleksoterapijos šalininkai teigia, kad kvalifikuotas terapeutas, masažuodamas atitinkamą pėdos vietą, susijusią su tam tikra kūno dalimi, gali sušvelninti ligos simptomus. Refleksoterapija padeda įvairaus amžiaus žmonėms: švelniai masažuojami kūdikiai ir vaikai greičiau pasveiksta, o pagyvenusiems žmonėms reikia kelių gydymo kursų.

[taisyti] Akupunktūra

Kinai susidomėjo akupunktūra, kai pastebėjo, kad strėlėmis sužeisti kariai kartais išgydavo nuo įsisenėjusių ligų. Akupunktūros veikimas iš mokslo pozicijų aiškinamas irgi refleksų požiūriu - įvedžant akupunktūroje naudojamas adatas sužadinami tam tikrai nervai, kuriais sklindantis sužadinimas (slopinimas) paveikia gydomus organus. Tradicinis aiškinimas - smeigiant adatas į akupunktūrinius taškus tikimasi atstatyti pusiausvyrą tarp tamsos ir šviesos jėgų (Jin ir Jan) ligonio kūne.

[taisyti] Vaistažolės

Vaistiniais augalais gydyta jau prieš tūkstančius metų ir tebegydoma iki šiol. Vaistažolės tebėra pagrindinis vaistas daugelyje neturtingų šalių. Gydymas vaistažolėmis (kurių veikimas ir nekenksmingumas įrodytas eksperimentais) yra mokslinės medicinos dalis.

[taisyti] Kineziterapija

Kineziterapija (gr. kinesis 'judesys' + therapia 'gydymas') – tai gydymas judesiu ir fiziniais veiksniais. Čia pagrindinis gydomasis veiksnys – judesys. Judesys yra fizinių veiksnių visumos dalis (natūrali biologinė organizmo funkcija) svarbus kompleksinės fizinės medicinos ir reabilitacijos elementas. Judesio energija mechanoreceptoriuose yra akumuliuojama ir transformuojama į nervinius impulsus, kurie sužadina organizmo atsakomąją reakciją.

Fiziniai pratimai – organizuota ir specialiai taikoma natūralaus judesio išraiška, kompleksiškai veikianti biologinius, biocheminius organizmo procesus, kurie sukuria teigiamus funkcinius – struktūrinius organizmo pokyčius: aktyvėja, normalizuojasi energetiniai medžiagų apykaitos procesai, didėja organizmo sistemų funkcinės galimybės, tobulėja adaptacijos mechanizmai, gerėja imunobiologiniai ypatumai. Judėjimo funkcija yra fiziologinis organizmo augimo, vystymosi ir formavimosi stimuliatorius. Sistemingai mankštinantis galima paveikti ir atstatyti organizmo reaktyvumą, tam tikras funkcines sistemas ir organus, pažeistus patologinio proceso, kartu ir ligos eigą. Reguliari fizinė veikla gerina visų organų ir sistemų funkciją, padeda organizmui adaptuotis prie didesnių fizinių krūvių.