Alternatyvioji medicina

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Alternatyvioji ir papildančioji medicina (komplementarinė ir netradicinė) - šie terminai naudojami įvairių gydymo praktikų, neparemtų šalies tradicijomis ar neintegruotų į dominuojančią sveikatos priežiūros sistemą, apibūdinimui. Pvz., akupunktūra yra tradicinės Kinų medicinos dalis, tačiau daugelyje Europos šalių ji laikoma alternatyviąja medicina, kadangi nėra šalies sveikatos priežiūros tradicijos dalis. [1] Tradicinė kinų medicina bei tradicinė Indijos medicina - Ajurveda šiuo metu populiarėja ir Vakarų pasaulyje kaip alternatyvios medicinos atmainos.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Iki 1850 m. egzistavusi medicina nelabai gali būti vadinama moksline, kadangi tuo metu praktiškai neegzistavo medicinos teorijų, kurios būtų išlaikiusios mokslinių teorijų statusą iki dabar ir pagal kurias būtų buvę sukurti gydymo metodai. Tuo metu naudoti metodai buvo senųjų laikų tradicinės medicinos ar atskirų gydytojų pasiūlyti, bet moksliškai nepagrįsti metodai. Buvo gydomi chirurgiškai, žolelėmis ir kitais biologinės kilmės preparatais, vandens terapija, akupunktūra, badavimu ir kraujo nuleidimu.

Šiandien alternatyviosios medicinos terminas vartojamas kalbant apie gydymo būdus, nesiremiančius moksline medicina, įsigalėjusia po 1850-ųjų. Alternatyviojo gydymo būdai - tai homeopatija, akupunktūra, vandens terapija, fitoterapija, refleksoterapija ir t. t. Kai kurie žmonės gydosi vien alternatyviais būdais, o kiti naudoja juos kaip šalutinę moderniosios terapijos priemonę. Kai kas mano, kad nemaža alternatyviųjų gydymo būdų yra ypač efektyvūs, daug žmonių jais pasitiki, tačiau, ar šie būdai iš tikrųjų tokie veiksmingi, nėra įrodyta.

Įvairūs metodai[taisyti | redaguoti kodą]

Akupunktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Akupunktūra, senovinė gydymo technika, atsiradusi Kinijoje, pastaruosius dvidešimt metų vis labiau populiarėja Vakaruose. Tai gydymas plonomis, steriliomis adatomis, kurios susmeigiamos į tam tikrus kūno taškus, idant gyvybės energija, vadinamoji Či, galėtų laisvai tekėti kūnu. Kinijoje akupunktūra naudojama šimtmečius kaip sėkminga įvairių negalių gydymo priemonė. Vakaruose tik neseniai pradėta suprasti, kad ją galima pritaikyti gydant daugelį ligų. Akupunktūra padeda sušvelninti skausmą, nuovargį, nemigą, raumenų ir sąnarių gėlimą. 1998 metais Nacionalinis sveikatos institutas akupunktūrą pripažino kaip veiksmingą chemoterapijos sukelto pykinimo ir vėmimo gydymo priemonę. Akupunktūra yra puikus būdas ribotą organizmo energijos kiekį pa skirstyti po visą kūną ir tuo būdu paskatinti sveikimo procesą bei pagerinti bendrą ligonio savijautą.

Kinai susidomėjo akupunktūra, kai pastebėjo, kad strėlėmis sužeisti kariai kartais išgydavo nuo įsisenėjusių ligų. Akupunktūros veikimas iš mokslo pozicijų aiškinamas irgi refleksų požiūriu - įvedžant akupunktūroje naudojamas adatas sužadinami tam tikrai nervai, kuriais sklindantis sužadinimas (slopinimas) paveikia gydomus organus. Tradicinis aiškinimas - smeigiant adatas į akupunktūrinius taškus tikimasi atstatyti pusiausvyrą tarp tamsos ir šviesos jėgų (In ir Jang) ligonio kūne.

Refleksoterapija[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad refleksoterapija kartu su akupunktūra atsirado Kinijoje. Ji buvo gerai žinoma ir Kenijoje bei daugelyje Amerikos indėnų genčių. Refleksoterapija yra pagrįsta vidaus organų ryšiu su tam tikrais pėdos taškais. Refleksoterapijos šalininkai teigia, kad kvalifikuotas terapeutas, masažuodamas atitinkamą pėdos vietą, susijusią su tam tikra kūno dalimi, gali sušvelninti ligos simptomus. Refleksoterapija padeda įvairaus amžiaus žmonėms: švelniai masažuojami kūdikiai ir vaikai greičiau pasveiksta, o pagyvenusiems žmonėms reikia kelių gydymo kursų.

Gydymas rankomis[taisyti | redaguoti kodą]

Gydymas rankomis - tai kai kurių senovės gydymo praktikų derinys su šiuolaikinėje fizikoje bei neurochemijoje žinomomis energijos perdavimo teorijomis. Šiuolaikinį gydymo rankomis metodą sukūrė Dolores Krieger, Niujorko universiteto slaugos dėstytoja. Šio gydymo sesijos metu gydytojas stebi pacientą, įvertina jo kūno energijos disbalansą ir tada subalansuoja jo energinį lauką. Tai gydytojas daro vedžiodamas rankas virš viso paciento kūno, pakėlęs jas per du - šešis colius. Viena sesija paprastai trunka nuo dvidešimties iki trisdešimties minučių, o jos pabaigoje gydantysis perduoda ligoniui dalį savo energijos, kuri skatina įvairiapusį sveikimą.

Reiki terapija[taisyti | redaguoti kodą]

Reiki yra senovinė gydymo technika, kuri paplito Japonijoje XIX amžiuje. Reiki gydymas - tai kūno vidinės gydomosios energijos sužadinimas prisilietimu, tačiau tai nėra paprasta fiziologinė procedūra. Tai veikiau dvasinis metodas, kurio efektyvumas pagrįstas meile ir vidine išmintimi, o ne klinikine diagnostika ir gydymu. Reiki meistrai šio metodo išmoksta iš savo mokytojų ir netrukus patys ima mokyti kitus. Nors gydymo sesijos gali trukti valandą ir daugiau, Reiki nėra sudėtinga ar ezoterinė terapija. Jos nesunku išmokti ir ją savarankiškai naudoja daugelis ligonių, tuo šis gydymo metodas yra patrauklus.

Masažas[taisyti | redaguoti kodą]

Yra nustatyta, kad masažas skatina natūralių skausmo slopiklių, arba endorfinų, išsiskyrimą, aktyvina imuninę organizmo funkciją ir pagerina organų aprūpinimą krauju. Tačiau galbūt dar didesnė yra emocinė masažo nauda. Daugeliui pacientų rūpestingas ir atidus prityrusio masažuotojo prisilietimas gali nuslopinti kūno skausmus bei nuraminti.

Joga[taisyti | redaguoti kodą]

Joga daro stebuklus ir žmogaus dvasioje, ir jo kūne. Nors nuo seno joga mums asocijuojasi su sudėtingomis bei sunkiai atliekamomis pozomis, iš tiesų tai yra švelnus metodas, padedantis pažinti save ir susieti į vieną visumą fizinius, protinius, emocinius ir dvasinius būties matmenis. Pats žodis joga sanskrite reiškia vienybę. Užsiminėti joga gali kiekvienas ir beveik visada, netgi gulėdamas lovoje, sėdėdamas kėdėje ar važiuodamas automobiliu. Paprasčiausi pratimai nevargina kūno, tačiau įtempia ir tonizuoja raumenis bei sąnarius, suteikia daugiau energijos ir dvasinės ramybės, gerina kvėpavimą bei skatina gilesnį savęs pažinimą. Daugelis ligonių po jogos pratybų jaučiasi atgiję ir atjaunėję. Be to, visiškai pagrįstai manoma, kad joga stimuliuoja daugelį fiziologinių kūno procesų: imuninės sistemos veiklą, virškinimą, kraujo apytaką, miegą.

Kineziterapija[taisyti | redaguoti kodą]

Kineziterapija (gr. kinesis 'judesys' + therapia 'gydymas') – tai gydymas judesiu ir fiziniais veiksniais. Čia pagrindinis gydomasis veiksnys – judesys. Judesys yra fizinių veiksnių visumos dalis (natūrali biologinė organizmo funkcija) svarbus kompleksinės fizinės medicinos ir reabilitacijos elementas. Judesio energija mechanoreceptoriuose yra akumuliuojama ir transformuojama į nervinius impulsus, kurie sužadina organizmo atsakomąją reakciją. Fiziniai pratimai – organizuota ir specialiai taikoma natūralaus judesio išraiška, kompleksiškai veikianti biologinius, biocheminius organizmo procesus, kurie sukuria teigiamus funkcinius – struktūrinius organizmo pokyčius: aktyvėja, normalizuojasi energetiniai medžiagų apykaitos procesai, didėja organizmo sistemų funkcinės galimybės, tobulėja adaptacijos mechanizmai, gerėja imunobiologiniai ypatumai. Judėjimo funkcija yra fiziologinis organizmo augimo, vystymosi ir formavimosi stimuliatorius. Sistemingai mankštinantis galima paveikti ir atstatyti organizmo reaktyvumą, tam tikras funkcines sistemas ir organus, pažeistus patologinio proceso, kartu ir ligos eigą. Reguliari fizinė veikla gerina visų organų ir sistemų funkciją, padeda organizmui adaptuotis prie didesnių fizinių krūvių.

Aromaterapija[taisyti | redaguoti kodą]

Aromaterapija. Daug amžių įvairios pasaulio religinės tradicijos pripažįsta, kad kvapai yra svarbus veiksnys, kuris padeda žmonėms geriau suvokti save. Štai smilkalai yra svarbus krikščionių, budistų, hinduistų ir kitų religijų sekėjų apeigų atributas. Gydomąjį kvapų poveikį neseniai pradėjo tyrinėti ir mokslas. Fiziologiškai žmogaus sugebėjimą užuosti kvapus galima būtų apibūdinti kaip nosyje esančių uoslės receptorių tiesioginį ryšį su hipotaliamu, reguliuojančiu vegetacines organizmo funkcijas, taip pat emocijas. Kvapiosios medžiagos padeda žmogui geriau suvokti save, skatina jo vidinių gydomųjų mechanizmų veiklą. Yra daug įvairių kvapiųjų aliejų ir smilkalų. Ypač padeda atsipalaiduoti ir nusiraminti sandalmedžio, levandos ir pačulės kvapai.

Gydymas vaistažolėmis[taisyti | redaguoti kodą]

Vaistiniais augalais gydyta jau prieš tūkstančius metų ir tebegydoma iki šiol. Vaistažolės tebėra pagrindinis vaistas daugelyje neturtingų šalių. Gydymas vaistažolėmis (kurių veikimas ir nekenksmingumas įrodytas eksperimentais) yra mokslinės medicinos dalis. Vaistažolės ir vaistažolių mišiniai dažniausiai vartojami turint konkretų gydymo tikslą. Vaistažolėmis paprastai gydomi įvairūs ūmūs ir chroniški susirgimai, pradedant galvos skausmais ir baigiant vėlyvosiomis vėžio stadijomis. Daugelis žmonių vaistažolėmis labai žavisi todėl, kad jos yra „natūralus" produktas, o ne susintetintos laboratorijose cheminės medžiagos. Daugelio žmonių supratimu, „natūralus" reiškia „geras, nepavojingas, netoksiškas". Didžioji dalis vaistažolių iš tiesų saugios ir nesukelia šalutinių poveikių. Tačiau bet kokia medžiaga, netgi vanduo, kai kuriems ligoniams tam tikromis sąlygomis gali būti pavojinga. Dažnai tradicinė chemoterapija kritikuojama dėl toksiškumo, ypač tokią kritiką mėgsta gydymosi natūraliomis priemonėmis entuziastai, tačiau daugelis žmonių nežino, jog kai kurie vaistai taip pat pagaminti iš augalų. Taip pat jie nežino, jog kai kurie augalai turi labai stiprų poveikį, todėl jų vartoti beatodairiškai negalima. Dauguma vaistažolių nėra patikrintos pagal vakarietiškus mokslo standartus.

Homeopatija[taisyti | redaguoti kodą]

Homeopatija yra gydymo sistema, kurią XVIII amžiuje sukūrė vokiečių gydytojas Samuelis Hahnemannas. Ji plačiai pripažinta Europoje, o pastaraisiais metais plinta ir Jungtinėse Valstijose. Homeopatinis gydymas remiasi principu, kad liga kiekvieną žmogų veikia specifiškai ir kad „panašus gydo panašų". Homeopatiniai vaistai yra gaminami iš labai mažo kiekio medžiagos, kurios didesni kiekiai kaip tik sukeltų tą ligą, nuo kurios pacientas gydomas. Panašiai kuriamos vakcinos. Tačiau homeopatinės medžiagos skiedžiamos grynu vandeniu arba alkoholiu tol, kol jų beveik nelieka. Tai yra kitas homeopatinio gydymo principas: „kuo daugiau praskiedžiama gydomoji medžiaga, tuo ji veiksmingesnė". Vaistus homeopatas išrašo po išsamaus pokalbio su pacientu, o gydymo procesas yra labai specifinis kiekvienam žmogui. Nors mokslas tiksliai nenustatė, kaip veikia homeopatinio gydymo mechanizmas, daugelis pacientų teigia, kad gydymas jiems padėjo.

Gydymas dėlėmis[taisyti | redaguoti kodą]

Dėles žmonės naudojo gydymui nuo neatmenamų laikų. Garsus praeities gydytojas Avicena savo darbuose aprašė, kaip ir kada galima naudoti dėles gydymui. Ypač plačiai visame pasaulyje dėlės buvo naudojamos XVII - XVIII amžiuje. Šiandien mokslininkai dėlių seilių liaukose yra aptikę apie 100 įvairiausių medžiagų, kurių poveikis žmogui dar tiriamas. Šiuo metu 35 pasaulio klinikose kartu su medikamentais taikomas ir gydymas medicininėmis dėlėmis. Šis metodas yra mokslinės medicinos dalis, tačiau dėl įvairių priežasčių (dėlių stygius, aseptikos užtikrinimo problemos, galimi šalutiniai poveikiai) retai naudojamas. Vietoj dėlių paprastai naudojami tą patį poveikį sukeliantys preparatai.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Geffen J. R. Kelionė per vėžį. K., 2003.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Tradicinė kinų medicina gyd. Dainius Butvilas Kauno medicinos universitetas. Žmogaus ligų priežastys