Aliutorai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Aliutorai
Gyventojų skaičius 12 (2002 m.)
Populiacija šalyse Rusijos vėliava Rusija (Kamčiatka)
Kalba (-os) rusų, taip pat - aliutorų
Religijos šamanizmas
Giminingos etninės grupės koriakai, itelmenai, kerekai, čiukčiai

Aliutorai (rus. алюторцы; aliut. alutal'u) – viena iš čiabuvinių Eurazijos Šiaurės tautų, gyvenanti Kamčiatkos krašto (Rusija) šiaurėje. Kalba – aliutorų, dabar perėmę rusų kalbą. Daugiausia laikomi koriakų subetnosu. Aliutorų kultūrai didelę įtaką darė koriakai ir eskimai. Pagrindinės religijos buvo šamanizmas, protėvių ir dvasių kultas.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aliutorai tradiciškai vertėsi elnininkyste ir žvejyba, taip pat jūros žvėrių medžiokle. Žvejyba užsiimdavo vasarą, nuo birželio vidurio iki rugsėjo vidurio. Didžiausio žuvų traukimo metu atsikeldavo į upių žiotis. Didžiąją dalį sugauto laimikio perdirbdavo į jukolą, pagrindinį aliutorų maistą ir kinkomųjų šunų pašarą.

Jūrų verslu užsiimdavo pavasarį ir rudenį. Naudojo jūros žvėrių mėsą ir riebalus, kuriuos valgydavo išsyk ar atidėdavo atsargoms. Riebalus naudojo ir apšvietimui. Jūrų medžioklės produktus taip pat mainydavo į elnių kailius ir elnieną. Nuo gruodžio iki vasario medžiodavo kailinius žvėrelius.[1]

Tradiciškai aliutorų gyvenvietės būdavo netoli upių, pakilose vietose, nuo kurių gerai matėsi aplinkinė teritorija. Aštuonkampiuose žeminiuose namuose su statmenomis sienomis gyvendavo 3-5 šeimos. Iki XIX a. tai buvo vienintelis aliutorų pastatų tipas. Maždaug nuo 1950 iki 1990 m. aliutorų vaikai būdavo siunčiami mokytis į mokyklas internatus, dėl ko prarasdavo savo kalbą ir silpnai įsisavindavo aliutorų tradicijas.[2] Daug aliutorų tapo mokytojais, gydytojais, geologais, zootechnikais.

Paskutiniais metais aliutorų tradicijoms, kultūrai gresia išnykimas, nes mažėja šiaurės elnių.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aliutorai minimi jau pačiose pirmose rusiškosios Kamčiatkos kolonizavimo metraščiuose. 1697 m. rusų kazokai apdėjo duokle aliutorius, kurie po to kelerius metus priešinosi ginklu. Nuslopinus 1751 m. sukilimą aliutorų gerokai sumažėjo. Juos taip pat nuolatos puldinėjo čiukčiai, dažnai atimdavę šiaurės elnių bandas. XVIII a. antrojoje pusėje aliutorai buvo atskirta žmonių grupė, kas jiems padėjo išvengti raupų epidemijos beveik be nuostolių. Izoliacija jiems padėjo išlaikyti tradicinę gyvenseną.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Алюторцы
  2. Kibrik, Alexandr E.; Kodzasov, Sandro V. and Muravyova, Irina A. (2000) Yazyk i folklor alutortsev Nasledie, Moscow; English edition: Kibrik, Alexandr E.; Kodzasov, Sandro V. and Muravyova, Irina A. (2004) Language and folklore of the Alutor people (translated by Megumi Kurebito) Osaka Gakuin University, Faculty of Informatics, Osaka, Japan, OCLC 166421257