Alfredas Vėlius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Alfredas Vėlius (1918 m. Stankiškėse, Šilutės apskritis – 2009 m. vasario 3 d. JAV) – kunigas, pedagogas, mažlietuvių veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baigė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, studijavo teologiją Ciuricho universitete Šveicarijoje. Antrojo pasaulinio karo metu studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose, baigė aukštuosius pedagogikos mokslus. Nuo 1941 m. dėstė vokiečių kalbą Šiaulių mokytojų seminarijoje, vėliau – Šiaulių prekybos institute.

1944 m. paimtas priverstiniams Karaliaučiaus fortifikavimo darbams. Baigiantis II pasauliniam karui atsidūrė Vakarų Vokietijoje, JAV zonoje. Po karo dirbo JAV ir Jungtinių Tautų tremtinių įstaigose Vokietijoje. 1948 m. pakviestas skaityti teologines pedagogines paskaitas išeiviams lietuviams Jungtinių Tautų – Pasaulinės liuteronų federacijos centre Vokietijoje.

Išvykęs į JAV studijavo Čikagos ir Ilinojaus universitetuose anglų kalbą ir sociologiją. Sudarė galimybes keliems išeiviams atvykti į JAV. Gavęs pilietybę, 19561958 m. mokytojavo vietos vidurinėje mokykloje. Laisvalaikiu vertė į lietuvių kalbą Bibliją. Jo parengtas Šventojo Rašto vertimas su apokrifinėmis knygomis išleistas 1988 m. Vėlius išleido 4 ped. pobūdžio veikalus: „Keletas amžinybės tiesų ir įstatymų“, „Aukla“, „Malūnas“, „Pagarba tam, kuriam tokia pritinka“. 1992 m. balandžio 26 d. ordinuotas kunigu Evangelikų liuteronų bažnyčioje Šilutėje. 19921994 m. dėstė dogmatiką Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos centre, laikydavo pamaldas Vilniaus liuteronų parapijoje.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Alfredas Vėlius // Mokslas ir gyvenimas, 1994. Nr. 9, p. 16;